r

AŠTAI

O R

ŽVR XI 3

IŽGA

22 17 Ž

VAIŽGANTO RAŠTAI XI TOMAS

MŪSŲ LITERATŪROS ISTORIJAI

KETVIRTAS BŪRYS VEIKĖJŲ ų

ip a 4

HUM. MOKSLŲ FAKULTETO LEIDINYS ) ——EE"———

VAIŽGANTAS

TREMTINIAI, ROMANTININKAI

(is7]

1 9 2 9

|| —T TE "——————— ZAVIŠOS IR STEPONAVIČIAUS SPAUSTUVĖ KAUNE, KĘSTUČIO 96

+GŽ1 4 Jo 1 491 42 [Vaižgoutas) Gia

Mūsų literatūros istorijai.

Pirmas būrys veikėjų. Skaityk Vaižganto Raštų IV tomą.

Antras būrys veikėjų.

Atskiri leidiniai (650 pusl.).

1. Baranauskas, Antanas, 117 p. su 4 pav. 3 It.

2, Juzumai. Skrodzkis. 68 p. su 3 pav. 1 It. 60 c.

3. Juškos. (Lietuvių literatūra rusų raidėmis), 122 p. su 5 pav. 3 It.

1. Ivinskis, Laurynas, 67 p. su 5 pav. 2 It.

5. Vištelis, Silvestravičius, Žičkis, Myliauskis, P. Vi- leišis, aga Dagilis, Gimžauskas. 278 p. su 8

av. 5 It. 50 €. 4, Vincas Kudirka Vincas Kapsas, 46 p. 1 It.

Trečias būrys veikėjų. Atskiri leidiniai (900 p.). 1. Vienažindys, Kriščiukaitis, Sakalauskas, Jankus. 173 p. su 5 pav. 3 It. 2. Leonas, Vytartas ir k. („Šviesa“ ir šviesininkai), 52

gaOT 3. Lakalniškis, Urbonavičius, Tumas ir k. („Apžvalga“ ir apžvalgininkai), 132 p. su 26 pav. 3 It 4. Maironis. 272 p. su portr. 5 IL. 506, | 53. Dovydaitis. (Šiaulėniškio Senelio Raštai. Visos 5 da- lys). 267 p. su a r 4, Didžiulienė, Liudvika: Ką aš beatmenu, 182 p. 2 It.

Ketvirtas būrys veikėjų. Tremtiniai, romantininkai. Skaityk Vaižganto Raštų šį XI tomą.

Penktas būrys veikėjų. Beletristai. 2 Ž Skaityk Vaižganto raštų XII tomą.

Šeštas būrys ve) Publicistai, meninkai. (A) Skaityk Vaižganto Raštų XI 2

Lietuvių gyvybės pulsavimai literatūroje.

Įžanga. .

Pulsavimo sąvoka šiame rašte sąmoningai pa- keičiu kitas tokias konvenansines, pigiai sudary- tas sąvokas: tautos atgimimą, senumą, nes šiosios yra arba savo esmėje absurdiškos, arba levarto- jamos sulygtinai.

Įsistebeilija žmonija vieną kurį tautos gyvenimo: tarpą, pasižymėjusį ypatingu kurio darbo intensy- vumu, ir prasimena' jį — tautos atgimimu, lyg prieš tai ji būtų nieko neveikusi, jokios gyvybės nero- džiusi ar būtų buvusi kokiame kitame pavidale: kaip toje liaudies pasakoje: buvo žydas, išsigimė arklys ir vėl atgimė žydas. Tokių stebuklingų me- tamorfozų ar metampsichozų įokia istorija jokioje: tautoje nėra pastebėjusi ir pažymėjusi. Bet kuri tauta yra pergyvenusi net keletą laikotarpių, ku- riems visiems daugiau ar mažiau tinka pravardžia- vimas algimimu. Antai, rusų tauta gali pasižymėti bent penketą tokių: kai į neorganizuotą liaudies masę ateina valstybingų Žmonių, varingų; kai pri- imdama Kristaus religiją patenka Bizantijos įtakon; kai išsiveržia iš totorių nelaisvės; kai Petras I pra- kerta jai langą į Europą ir bloškia jos įtakon; na, tur būti, ir raudonąją nelaisvę persirgę, sakysis esą atgimę. Italų, vokiečių, anglų tautos tiek pat. Ir kai mes deriname kam renaissance'o terminą, tuoj žymime, kuri, būtent, tauta ir kuriuo metu yra pridariusi pirmiau nebūtųjų, mus nustebinusių darbų: naujų politikos formų, filosofijos ar dailės

8 —

darbų. Vieno ar kito gana mums, kad drįstume išeiti į lariamąsias tos tautos gimtuves.

Gimimas — ne tik išėjimas iš nebūtybės; jis dar privalo ilgo augimo įauname gyvenime; ypa- tingieji gi, į akį krintą tautų darbai nepasižymi ilgu ir nuolatiniu intensyvėjimu. Jie lyg dvasios ekspliozijos. Atiduoda, kas buvo tautoje susidarę šiomis ar tomis sąlygomis, ir įsitempimas mąžta, net visai alsileidžia; taip kad tauta vėl ima rodytis tariamame letarge ir mes ją pamirštame. Ir ilgai ilgai esti lyg sapny, lyg tinginy, kol negaus naujo impulso vėl šiūptelėti nebūtų daiktų, šiuo sykiu bet gi vėl visai kitokių, kvalilikuojančių tautą naujam „atgimimui“.

Rusai tad teisingiau padarytų savo „vozrožde- niją“ pakeisdami „pereroždenijem“, kaip kai kurie gyviai po kelis syk „pereroždajutsia*. Kaipgi būtų vaikiška skaistaus, margo, dideliais kėstais sparnais drugio išskridimą iš lėlytės vadinti jo atgimimu, o prirengiamąjį į tai darbą ramioje lėlytėje vadinti apmirimu, letargu, snūduriu ar dar prasčiau! Re- gras UK i nėra negyvumas, nes procesai,

urie viduje darosi, dažnai esti daug svarbesni už savo pasirodymus. Tariamoji tautos inercija gali trukti per ilgus šimtus metų ir tai bus tikroji jos gyvybė ir pažanga, o išvedimas jos iš inercijos gali būti jos puolimas. Tibetas, Kynija pigiai pra- vardžiuojami inertiniais, negyvėliais; o jie tūkstan- čių metų rimtume ir ramybėje kuria savotišką 14- bai aukštą civilizaciją; ten klesti savotiški mokslai, savotiška dailė. Tegul tik įvyksta „geltonasis pavo- jus“, tegul Kynai griebias to, kuo didžiuojasi Eu- ropa, išsilieja į tolimus karus, ir Kynams patiems galas, galas originalinei jų civilizacijai. Taigi Ky- nams „atgimti“ reiškia tiek pat, kiek ir mirti. Tuo sau pas ir žmonijai naudos nepadidintų. ai ir nekalbėkime apie tautų apmirimą, nes kurios apmirė, tos ir numirė, ir apie jų atgimimą

12

nebegali būti kalbos. Taigi ir lietuvių tauta nieka- dos nebuvo nei apmirus, nei sustingus. Jie visados gyveno tokiuo intensyvumu, kurio buvo tuo laiku reikalingi ir kurio tuo laiku buvo kaip tik į saiką tam tikroms įtakoms pareaguoti, pasipriešinti ar nusileisti. Ir to, ir to mūsų aa A mes turime kupinai pareikšti tautos gyvybei. Kaip tik tais lai- kais, į kurius mes žiūrime su tokia panieka, lietu- viai darėsi originaliąją savo kultūrą, krovėsi tų nuosavųjų, neskolintųjų turtų, dėl kurių paskui ga- lima buvo apsispręsti. Mes įsikandome tą vieną „Aušrą“ ir mums ėmė rodytis, jog šis, būtent, lai- kotarpis ir yra kilniausi tautos gamybos viršūnė dėlto tik, kad nuo to laiko mes aiškiai ėmėme „sa- kytis“ esą lietuviai, ėmėme duoti tuo tarpu dar visai bereikšmės žmonijai literatūros. Susidarėme ir tam tikrus „dievukus“ pagerbti ir tarėme: mes atgimėme.

Ir šypsosi iš amžių glūdumų mūsų prabočiai, tie, kurie buvo, ne sakės esą, lietuviai: „Nykštukai jūs, nykštukai“. Kai liaujamės mandragalvavę, kai, atsitraukę nuo siauros realybės, pasineriame į gi- liuosius poezijos sapnus, tai ir mums patiems pra- siveria akys, jog mes su visu savo „apsisprendimu“ tikrai esam tik nykštukai, o tikrų didvyrių, tikrų veiksmo milžinų tebūta seniau, būtent, tais laikais, apie kurius mums pasako prof. K. Būga, kai jie įgijo dabartinę mūsų tėvynę, asimiliavo čia jau rastąsias kitas gimines; apie kurius mums pasakoja kitas prof. A. aa kai tie didvyriai susi- darinėjo garsią ir puikią mūsų istoriją, nė jau esamąją tėvynę nuo priešų, nedraugų ir draugais apsimetančių, kai dešimtį kartų padidino ją dide- lėmis savo kraujo aukomis, ir vėl netekdami daug žemių ir žmonių. Besivaržant su Vokiečiais, pralai- mėta Prūsai ir Latviai; besivaržant su Lenkais, pra- laimėta vienas, aukštasis, jau kultūrintas luomas. Be tų aukų, be tų nuolat lenkų mezgamų ir nuolat

===

lietuvių ardomų ūnijų su lenkais nebūtų buvusi galima šios dienos nepriklausomybė ir atsiskyrimas. nuo lenkų.

Taigi lietuvių tauta niekados nebuvo negyva. Jos gyvybė visados pulsavo lai lėčiau, tai stipriau, kiek tais laikais buvo reikalo, kiek kas įą neramino. Ji bu- vo visados individualė, ji rele stojo su Europos tautomis prieš Azijos barbarus, lygiomis nori ir dabar eiti aukštesnės kultūros keliais — per litera- tūrą ir menus.

Dvi lietuvių literatūros pradžios.

Prof. A. Voldemaras jau 1909 metais rimtai, mokslingai ir pilnai yra atpasakojęs tas mechani- nes kliūtis, kurias lietuviai politikai XV amžiuje darė lenkų įtakai'). Griuvus rimčiausiam tautos atospyriui — tautinei tikybai, buvo belikusi tauti- nė kultūra, tautos būdas, jos kalba. Imtasi visa tai sąmoningai stiprinti ir auklėti. Šalia tautinės poli- tikos kunigaikščių Vytauto, Zigmanto Kęstutyčio, Vilniaus vyskupo Mato Trakiškio, stoja tautinė li- teratūra. tautinės kalbos auklėtoja ir gynėja jos nuo nykimo.

Jau Žemaičių kanauninkas Mikalojus Dauk- ša garsiojoje savo verstosios ir 1599 metais Vil- niuje išleistosios „Postilla Catholicka“ įžangoje są- moningai įvertina tautos kalbą. Jis dėl to ir tenka mums parodyti pirmuoju tautininku, lietuviu susi- pratėliu, pirmuoju patriotu— spaudoje, šalia anųjų susipratėlių politikoje. Jis sako: „Ne žemių daugy- be, ne dangos įvairumu, ne kraštų linksmumu, ne miestų ir pilių tvirtumu laikosi tautos, bet jos lai-

„5 Žr. „Izviestija Otdielenija russkago jazyka i sloviesno- sti Imperatorskoi Akademii nauk, tom XIV kn. 3“ ir iš jos atmuštą: „Nacionalnaja borba v Velikom Kniažestvie litov- skom v XV i XVI viekach“. 1910. 39 p. Teisingas to rimto tyrinėjimo išvadas mes čia sunaudosime savo tikslams.

"S

kosi, palaikydamos ir vartodamos savąją gim- tąją kalbą, kuri visuomenėje santarvę ir brolišką meilę daugina ir palaiko. Kalba yra bendroji mei- lės jungė, vienybės motina, visuomenės gimdytoja, valstybės sargas. Panaikink ją, panaikinsi santarvę, ūniją ir visa gera. Panaikink tai, panaikinsi dan- gaus saulę, sumaišysi pasaulio tvarką, atimsi gy- vybę ir šlovę. Dievas ir gamta reikalauja, kad kiek- vienas kalbėtų savo kalba...“.

Didžiulį savo darbą, pirmąją lietuvių kalba ra- šytąją knygą, padarytą taip mokslingai ir suma- ningai, kaip niekas kitas iki pat paskutiniųjų laikų nėra padaręs, kunigas patriotas skiria pačiai Di- džiajai Lietuvos Kunigaikštijai iš didelio jai palan- kumo bei noro jai patarnauti, jai padėti. Vadinas, visiems tiems, kurie jau paskaito, yra apsišvietę, prakilnesni, lemią tėvynės likimą, idant jie gautų progos pamylėti tėvų kalbą, jos laikytis ir ją plė- toti.

Prof. Voldemaras, nagrinėdamas antrą Daukšos įžangą, neseniai atrastą, sako, kad šitas šviesus Daukšos nusistatymas buvęs ne jo vieno, tik visos grupės susipratusių tautininkų švietėjų, kurių buvo susitelkęs didisai lietuvių tautos gelbėtojas ir švie- tėjas Žemaičių vyskupas (1577-1609) kunigaikštis Merkelis Giedraitis. Daukšos programa buvus tad paties tautos ganytojo vyskupo programa su- daryti tautinei kunigijai veikėjai, sudaryti tau- tinei literatūrai; pirmai pradžiai, bent tokiai, ku- rios kaip tik tauta buvo tuo metu reikalinga, re- liginei, polemikinei.

Kunigaikščio Giedraičio rūpesčiu ir jo lėšomis išvydo pasaulį pirmosios katalikiškos Mikalojaus Daukšos padarytosios knygos: Jok. Ledesmos Ka- talikų Katekizmas 1595 m. ir Vuiko Katalikiškoji Postilla 1599 m. Jos tad davė Katalikų Bažnyčiai Žemaičiuose tautinį lietuvišką būdą, jos sudarė ir tautinę kunigiją. Iš tų knygų buvo mokoma reli-

— 19 —

gijos principų, aiškinama Evangelija, taikinama ji gyvenimui, polemizuojama su novatoriais, stengian- čiaisiais reformuoti dar neprigijusią Lietuvoje katalikybę.

Šitą vysk. kun. Giedraičio nemirštamą darbą, kad parūpino pirmuosius žmoniškus lietuvių kalba veikalus ir juos išspausdino, prof V. vadina tiesiog dieviškų savo reikšme lietuvių kultūrai. Taigi, kaip visos dabartinės katalikišxosios Lietuvos, taip ir jos literatūros tėvas yra vysk. Giedraitis.

To negana. Tautinei sąmonei kelti vienos kal- bos buvo per maža: dar reikėjo tautos istorijos. Ir kun. M. Giedraitis iš kitur atsigabena mozūrą Stryįkowskį, kurs buvo pamėgęs Lietuvos tyri- nėjimus; duoda jam patogių sąlygų dirbti — pa- daro jį pasaulininką Žemaičių" kanauninku su „praebenda“. Pas Giedraitį tad tas mozūras padir- ba pirmąjį Lietuvos istorijos darbą: „Lenkų, lie- tuvių ir Žemaičių Kroniką“; Giedraitis išleidžia tą veikalą 1582 met., autorių pakelia už jo trusą Žemaičių Archidiakoeu, paskia rūpinasi antrą kartą išspausdinti jo veikalą. Tampa mecenatu, lyg antruoju Lietuvos: istorijos tėvu, tos istorijos, kuri per du šimtu metų auklėjo lietuviškai patriotiškoje dvasioje jau sulepkėjusią mūsų bajoriją. Stryįkow- skio Kronika tampa pagrindu pirmajai pragmati- nei Lietuvos istorijai, kurią vėliau yra surašęs kau- nietis Vait. Albertas Vijukų Kojalavičius loty- niškai; jis pakartojo Stryjįkowskio žinias, nesuma- žindamas jų reikšmės. Tuodu pirmuoju Lietuvos istorijos veikalu, nors pasakomis papildytu, mūsų civilizacijos istorijoje vaidina pirmaeilį vaidmenį. Lenkų žeminamai, į užpakalį jų stumiamai Lietu- vos bajorijai juodu davė galingo įrodymo, jog lie- tuviai bajorai gal dar garbingesni už lenkų bajo- rus, nes kilę iš romėnų. Ir daug ko panašu.

Tuo tarpu Vilniaus vyskupas (1 1580) Va- Jerijonas Protasevičius Suškovskis ir Žemaičių vys-

162

kupas kunigaikštis Merkelis Giedraitis 1572 m. al- sikviečia į Lietuvą tėvus įėzuitus, Vilniuje kuni- gams įsteigia seminariją ir kolegiją. Kun. Giedraitis skiria vysk. Petkevičiaus paliktus ir savo turtus kunigams šviesti ir auklėti. Tautinis gi jo duotasis kunigams krypsnis nenyksta. Vilniaus jėzuitų ci- lėje atsiranda ir tikrų lietuvių, kaip antai: Vilniaus žemės bajoras Kastantas Sirvydas (1564—1631) (aukštaičiai jį vadina: Sirvydis, kaip Norbutą — Norbūtis). Lenkiškai jis rašės: Šyrvid, o dvasios te- bebuvo grynai aukštaitiškai lietuviškos. Jam tad buvo pavesta Jėzuitų Kolegijos šv. Jono bažnyčia drauge ir lietuviška tuo laiku tebėsanti Vilniaus pa- rapija. Tėvas Sirvydas čia Dievo žodį skelbia lie- tuviškai, savo pamokslus surašinėja ir, pridėdamas lenkišką jų vertimą, skelbia spaudoj savo „Sakymų punktus“ 1629 m. (antra dalis teišspausdinta 1644 m.) Tais pat metais paskelbia pirmąjį lietuvių kal- bos žodyną; „Dietionarium trium linguarum“ ir pirmąją lietuvių gramatiką: „CČlavis linguae lithua- nicae“. Lotyniška, kaip ir kitos visos, kunigų mo- kykla jėzuitų globoje įgyja lietuviškojo būdo. Jau- nuomenė jau turi ko nusitverti, versdama lenkiš- + kuosius tekstus; jau gali teorizuoti lietuvių kalbą. Ten pat kitas kun. Giedraičio draugas, Daukšos bendradarbis, bent kiek žemaitišką Ledesmos ka- tekizmo vertimą pakartoja 1605 m. aukšlaitiškai. Jėzuitas Labunauskas (1589—1608) lietuviškai verčia bažnytines giesmes, rašo katekizminius pa- again, pirmąją lietuviams skiriamą maldų nygą (1630); rankrašty palieka antrą lietuvių kal- bos gramatiką, „Universitas linguarum lithuanica- rum“ (1660), kurią paskum 1739 m. įėzuitai pa- skelbė, o XIX amž. Krokuvos Mokslų Akademija (prof. Rozwadowski) sau atsispausdino. Daukša — praktikas, jėzuitai teoretikai, — jie sudarė mums lietuviškąją ortografiją. Daukša jau buvo supratęs lietuviškųjų garsų ilgumą, nosinu-

—5PI—

mą ir dvibalsių reikšmę. Daukša gi pirmas įvedė į lietuvių ortograliją tarmių taikinimo sistemą, ku- ri kai kuriomis atamainomis, griežčiau (prof. Jau- nius) ar atlaidžiau (prof. Jablonskis) tebesilaiko ir dabartinėje jau labai ištobulintoje rašybos siste- moje.

Va kitu tikslu būčiau rašęs šį raštą, būčiau sekęs

rof. Biržiškos „Mūsų raštų istorija“; nebūčiau ap- enkęs tų, kurie „visų pirmiausia lietuviškai išspausti yra“... kokiomis pirm beveik 400 metų Mažvydas pats „Letuvinikus ir szemaiczius bralius ir seseris apdovanojo“ (Žr.: Mažvydas seniausieji lietuvių kalbos paminklai iki 1570 metų. Spaudai parūpino Dr. Jurgis Gerullis Leipcigo universiteto ekstraord. profesorius. Kaunas 1922. Švietimo Ministerijos lei- dinys. Manuldruck XXXV ir 592) Būtent, Cate- chismusa prasty szadei. Te Deum laudamus ir kitų dviejų giesmių vertimą. Gesmes Chriksezoniskas, Forma Chrikstima, Paraphrasis parmanilina, ir 12 jo darbo draugų, daugiausia humanistų, Melanchto- no mokinių. Jų vardai: 1. Dr. Stanislovas Swiatzko -Rapailowitz, Karaliaučiaus universiteto profesorius (+ 1545 ir palaidotas kunigaikščių kapuose), 2. Dr. Abromas Kulvietis, jo gentainis, humanisto lšras- maus mokinys, irgi Karaliaučiaus un. profesorius. 3. Magistras Jurgis Zablockis, Kulviečio draugas ir bendradarbis Vilniuje. 4. Augustinas Jomantas, Maž- vydo papėdinis Ragainėje, vertęs N. Testamentą į lietuvių kalbą. 5. Aleksandras Rodunionis. 6. Baltramiejus Vilentas, bajoras, su Mažvydu seserų vaikai. 7. Jonas Šeduikionis. 8. Tomas Jurgis Ged- kantas. 9. Mikalojus Blotny. 10. Stanislovas Marcijo- nas iš Deltuvos ir dar du taip perkreiptom pavar- dėm, kad sunku beatspėti, kas jie tokie buvo.

Visi jie tikri Didžiosios Lietuvos sūnūs, bajo- rai ir nebajorai; vieni humanistų pavilioti į Eu- universitetus, kiti gercogo Albrechto raštu, į D. Lietuvą 1546 adresuotu, Jonui Bielevičiui ar

— 15

Bilevičiui, kad šis parinktų kiek tiek mokytų ir lietuviškai mokančių vyrų Prūsų parapijoms ap- tarnauti, nes jos esančios tuščios. Tai ir matome juos pirma Karaliaučiaus universitete, paskui pa- rapijose. Jie tautinę lietuvių gyvybę tiek tepareiškė, kad atsiliepė į humanistų obalsius ir jų vykdyti, jiems matėsi, nuėjo į Liuterio būrius. Jie buvo „Tikrojo Dievo Žodžio“ (liuteranizmo) skelbėjai, naujojo mokslo šalininkai; bet jie nebuvo sąmonin- gi lietuvių kultūrtrėgeriai, kaip kunigaikštis Gied- raitis su draugais Did. Lietuvoje. Dėlto jų darbas neturėjo kultūrinių vaisių; jie nepaliko savo vie- toje, berods, nė vieno sau papėdinio tikro prūso; vadinas, neapšvietė, neišauklėjo lietuvių kilmės žmonių ir griežtai visos Prūsų lietuvių reformuo- tosios parapijos teko valdyti lietuviškai pramoku- siems vokiečiams. Vienų vokiečių vardus ir beran- dame paskesnėje bažnytinėje literatūroje, daugiau- sia bažnytinių giesmių vertimuose.

Greta Vilento, tiesa, stovi nežinomos kilmės, greičiau taip pat lietuvių, Jonas Bretkūnas; abudu didelės vertybės pamokslų ir šv. Rašto gamintoju, dalimis ar ištisai. Bet tie patys Prūsų „ercikai“, iš pradžių uolūs reformatoriai, nebuvo taip dosnūs šelpėjai, jei Bretkūnas, dirbęs vargęs 10 metų, be- versdamas šv. Raštą ir tą darbą 1590 m. atlikęs kuo geriausiai, nerado lėšų jam išleisti. Vadinas, pro- testantizmas Prusų Lietuvai ne o duoti to, kas liek daug nusvėrė pačiuose Vokiečiuose, Biblijos vertimo; neprivertė lietuvius kultūrintis, beskaitant tą didelį išminties šaltinį ir laisvai beieškant ten tikėjimo pradų. Lietuvių rašytojų kultūrinės pa- stangas anuliavo, atkeldami vartus vokietinimui,

Kalvinų protektoriai Didžiojoje Lietuvoje kuni- gaikščiai Radvilai nebuvo nuoseklesni-rėtor=-,. macijos darbe už Prūsų Albrechtus ir Fridrichus,* jei, sudarę tokią puikią tautišką mokyklą Kėdai- niuose, davę lėšų bažnytinės literatūr ) „„mažmo-

— 11

žiams, nedavė Samuėliui Bogumilui Chylinskiui, Jurgiui Skrodskiui ir Jonui Borzymovskiui, Šv. Rašto vertėjams, lėšų jam išspausdinti, privertė jų kalėdotis Europoje ir vis dėlto spaudos nepabaicų Prūsų Lietuvoje Fridrichas Vilhelmas I (1688— —1740) tepradėjo lietuviams bent pusiau lietuviš- kas mokyklas steigdinti, o Karaliaučiuje prie uni- versiteto 1723 m. įkurdino lietuviams teologų ir- mokytojų seminariją. Šia seminarija tepasinaudojo. visokie vokiečiai lietuviškai pramokti ir tarp lie- tuvių gauti klebonijų bei mokyklų. Kaip XVII am., taip ir XVIII a. jūroje M. L. įrašytųjų vokiškų pa- vardžių: Lozorius Sengstock, Lorintz Segebad, AD nielis Klein, Teofilius Schultz, Kristupas Hartknoch, Bernardas Zand, Jonas Jokūbas Ouandt, Enrikis Lisius, Berendt Schimmelpfenig, Glaser, Gotlieb Ostermeyer, Chr. Lovin, Chr. Gotl. Mielcke, Jonas Schultz, „rari nantes“ lietuviai: Simanas Vaišnoras, Kristupas Sapūnas (Elementa linguae lithuanicae compendium gramaticae lithuanicae 1678 met.). Beveik visi tų vokiečių raštai, anot M. B., „nuobo- dūs, bespalviai, menki tikybos La arai be jokios kultūrinės ir tautinės idėjos, nors liuterių pastoriai savo raštus neva skyrė visai Lietuvai, džiaugda- mies, jog nors šį tą paduoda lietuvių kalba. Maž- vydas net atskiru lapu davė epitaliją:

Ad Magnum Ducatum Lituaniae

Fausta ducum magnorum altrix, Lituania clara,

Haec mandata Dei, suscipe mente pia,

Ne te, cum dederis rationes ante tribunal,

Augustum, magni judicis ira premat,

Tai buvo lyg tik gimtieji atsirūgimai raštu. Juk visi tie Didžiosios Lietuvos vyrai, kaip reiškia Ab- romas Kulvietis, nors europiškai išmokyti, dar ne- siskyrė nuo savo tautos. Sako, mirdamas, jis savo Kulvoje liepęs lietuviškai giedoti psalmes, kurias buvęs savo tarnams išvertęs (1545).

152

Nuopolio laikas.

Imdami literatūros sąvoką platesne prasme, ne tik spaudinių rinkinį, bet ir lyginamąjį jų idėjų ir intencijų svorį, turime pasakyti, jog reformacijos laiku pagamintosios knygos buvo, tiesa, pirmosios, reikšme gi lietuvių kultūrai pirmosios nebuvo. Re- formacija buvo visai neturtinga lietuviškąja švie- suomene ir dirbo tik dūšioms ganyti, o ne kultū- rai kelti. Katalikų kultūrinės pajėgos reformacijos laiku buvo kur kas didesnės. Na prūsinė litera- tūra nei savo forma, nei turiniu negalėjo padaryti įtakos. Forma — buvo darkyta aukštaičių ar žemai- čių tarmė prūsinėmis priemaišomis, rašmens go- tiški. Turinys nebuvo moksliškas, filosofiškas, po- lemikinis. Tad nė atsakymų jiems katalikiškajai Didžiajai Lietuvai neteko duoti.

Prūsų literatūra, nors gana apsti, taip ir liko atskira, lyg tik pusiau lietuviška, organiškai nesu- tapusi su visa tauta. Ja tesinaudojo maža dalelė Lietuvos ir tai specialiam reikalui — Dievui gies- melėmis paliaupsinti, keleto religijos principų iš- mokti. Jos įtakoje tebuvo patys rašytojai ir dabar tėra branginami vienų kalbininkų, medžiojančių senovinių kalbos formų ir archainių žodžių, ku- riems norima vėl pripažinti pilietybės teisės. Žr. Mažvydo 19 p.: Neliudyki pryš artimą tavo netei- siaus liudijimo; 23 p.: tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje, t. ir t.

Vilniškės katalikiškos literatūros (Daukšos, Stryj- kovskio, Sirvydo), ir ketvirtam šimtui metų einant, tebesame įtakoje, tebesistipriname jos idėjomis ar bent pastangomis idėjai patarnauti. Neminint, ko- dėl ir dabar toks didelis skirtumas tarp idealistų Aukštaičių ir beidėjinių realistų Prūsų lietuvių. Juos taip išauklėjo jei ne pačios literatūros (dve- jopos), tai bažnyčios, kurios naudojosi ta ar kita iteratūra.

16 =

Palieka tad mažiau kaip abejotinas klausimas, kur labiau išliko tautinis, pagonijoje susidaręs lie- tuvių būdas, taip simpatingas anų laikų liaudies literatūroje: paskendęs reformacijos racionalizme ir praktiškume ar kunigaikščio M. Giedraičio su- grąžintas katalikiškajai „širdies religijai“ ir ati- trauktam svajojimui. Nujau, bene tik šisai tarpas pelno daugiau teisės vadintis atgimimu, senąją ter- minologiją vartojant. Būtent, paskutinis ketvirtis šešiolikto amžiaus ir kone visas septynioliktasis. Ypač jei prie literatūros pridėsi dar ir Didž. Lie- tuvos meną, XVII am. architektūrą, vis labiau gar- sėjantį pasaulyje lietuviškąjį baroką.

Visai kitaip rodos XVIII amžius su savo litera- tūra. Čia Prūsų Lietuvos idėjingumas atsveria Didžiosios Lietuvos... pilvingumą. Pasaulinė lite- ratūra gimė Prūsuose. Pirmas jos kūdikis bene bus Ezopo pasakėlių paskelbimas 1706 m. ir pir- mosios „ABC“ 1708 m. Mažvydo „Pygus ir trum- pas mokslas skaititi yr Ir actatys, 4 puselės įžan- goje į jo „Katechismusą“ 1547 m., buvo senai už- mirštas, retai kur beužtinkamas ir pernelig nevy- kęs, kad būtų galima pavadinti skaitymo vado- vėliu. Tiesa, kad šita pedagogikos dalis progresuoti tepradėjo XX amžiuje: vos dabar mes teigijom, ir apsčiai įgijome, įmanomų ABC.

Pusėje XVII amžiaus prūsas Kristijonas Duone- laitis, netoliese nuo Karaliaučiaus, dar turi mažąją pusę parapijos lietuviškai tebekalbančios ir mėgi- na parašyti pirmąjį poetinį veikalą, ėpinę poemą, ar kaip ten pavadinsime, „Metų dalys“. Per visą šimtą metų, iki pat vvsk. A. Baranausko ir jo „Anykščių Šilelio“, niekas kitas nebeparašė lygiai gražaus ir vertingo veikalo. Tai mūsų literatūros garbė. Duonelaitis mus įstatė į pasaulio literatū- ras. Jo pirmojo raštaį iš lietuvių kalbos išversta į kelias svetimas kalbas. Mes patys vos dabar te- priaugome ligi supratimo visos Duonelaičio poezi-

tis

jos vertybės. Šalia p artimajame Karaliaučiuje pradedama tyrinėti lietuvių kalba. Pilypės ir Po- vilas Rūgiai, G. Ostermeyer, Gotlieb Mielcke. Ko- pų (Nėrungės) kuršis Rėza renka prūsų lietuvių <lainas ir jas verčia vokiškai. Sujdomina lietuvių liaudies kūriniais garsiuosius vokiečius poetus: Herderį, Goethę, Lessingą, kaip anieji lietuvių gra- matininkai suįdomino Europos kalbininkus. Mok- sle lietuvių kalbos prestižas smarkiai pakyla. Ją studijuoja, ir sakos be jos apsieiti nėsą galima, patys stambieji pasaulinio garso mokslininkai.

Tuo pat laiku slavių kultūros įtakoje esamoji Did. Lietuva, sekdama išsigimusią Lenkiją su jos saksonais karaliais, rijo lakė, paleisdami diržus. „Jak za krėla Sasa: jedz, pij i popuszczaj pasa“, nes „tegoczesny ideali szlachecki miešcit się w brzu- <hu“, nuo lenkų literatūros istorininko betariant.

Lenkuose ir Lietuviuose literatūra puola kuo žemiausiai idėjos ir formos atžvilgiu. Abidvi tuščio turinio literatūras užteršia biaurūs solecizmai, pra- minti makaronizmais. Vilnius ir mūsų didžponija tuo laiku pabaigia pasisavinti drauge su visa kuo lenkišku ir kalbą. Makaronai kūnui ir sielai mai- tinti; dvasiškumo nebeliko kūniškume. Laikai tie- siog baisūs, beprasmiai, bendras bajorijos apglu- šimas, prarandant abidvi tėvynės, neklausant pra- našų balso, kuo visa tai „opa

Vis dėlto aštuonioliktuoju amžium lietuvių liau- dies kultūrinimas, sielos, ne technikos priemonėmis, buvo žymesnis Did. Lietuvoje, negu Prūsinėje. Ir lyginamasis literatūrų svoris praktikos atžvilgiu buvo didesnis pirmoje. Lyg juokai, lyg patyčios, dėlto teisybė. Kur gi Did. Lietuvos literatūra gali atsverti Prūsų Duonelaitį ir litvanologus? Kunigo Mykolo Olszewskio „Broma atwerta ing wiecznasti“ 1722 Šv. Bonaventūros „Žiwatas Po A Maldų knygos: Au kitos dar 1722 m.

2 LEA : 29159

Nepalaikykite niekais, įei pasakysime — taip. XVIII amž. davė mūsų literatūrai 130 leidi- nių, žemaičių ir prūsų tarmėmis. Bet prūsiniai mažmožiai nesuvaidino tokio žymaus vaidmens tarpe prūsų, kaip anos trejos knygos Sari suki čių. Kiek vokiečiai sukultūrino prūsus per XV-—XVII am., tiek jiems ir liko; aštuonioliktas amžius jiems nieko nepridėjo — lietuviškai. Tuo tarpu kad silp- nai kultūrintoji D. Lietuva per XVIII amž. pramo- ko lietuviškai skaityti. Tai didžiausias to amžiaus teigiamasis darbas. Tuo laiku lietuviai susiteršė kalbą, prisišiukšlino ją, šalia to išmoko žiūrėti į knyga ir kaip tik į „Bromą“, kurią dr. J. Šilnpas nuodais yra pavadinęs už labai patraukiamą aske- tinį turinį, ir į „Živatą“. Tos knygos buvo po daug kartų atspausdinamos. Tai daug reiškia. Ir jos tiek padarė, kad, galų gale jaunam žmogui bent į baž- nyčią eiti be maldaknygės tapo nebepadoru: „sar- mata“. Šie kalbos šlamštai talentingai parašytu turiniu atitiko lietuvių religingumui ir su juo už- nešė jiems skaitymo mokslo drauge su religine kultūra. Sioms knygoms nebetiko M. Biržiškos ben- dras pasakymas: „menkiausio turinio“. Kaip tik priešingai — turiniu laimėjo tai, ko nelaimėjo šim- tas kitų tikrai menko turinio knygpalaikių. Jie iš- plėtė tarp lietuviškai kalbančiųjų katalikiškąjį ide- alą; vadinasi, auklėjo, įjautrindami, įsvajodindami mūsų žmones. Pakeitusieji lietuviškąją savo kalbą tos įtakos negavo ir kaip tik savo nenaudai.

Lietuviškai tautiškosios idėjos čia nebuvo. Bet jos nebuvo ir aukštai moksliškuosiuose Prūsų vei-

aluose. Prūsai lietuvių kalbą nagrinėjo grynajam mokslui, kaip kokį archeologijos dalyką, ne varto- jimui. Ir jų gramatikų mokymui niekas Prūsuose nevartojo. Ne tam rašė jėzuitai, jie rašė kad ir lotiniškai, vis dėlto lietuvių mokyklai. Bespalvis tautybės atžvilgiu palieka ir garsiausias Prūsų lie- tuvių poetas Kr. Duonelaitis. Jo nebuvo rašyta ad

19

usum; greičiau, kaip Maironis mena, per curiosi- tatem; pridursime, kaip buvo gudiškai parašyta „Taras Polesovščik“ ar kita kas, ne rimtu kultūros kėlimo tikslu. Taigi tautinės idėjinės įtakos turėti negalėjo į plačiąją liaudį. Duonelaičio sugebėjimas lietuviškai klasikai rašyti tereiškė, jog lietuvišku- mas stipriai tebesilaikė net labai aukštai mokytų lietuvių inteligentų. Cir. Kulvietį XVI am. Be to, ir Kr. Duonelaičio raštų niekas nežinojo. Jų auta- rius spaudai jų, matyt, nerengė. Kalbininkai juos teišvilko aikštėn: Rėza 1808 m., Aug. Schleicheris 1865 m. ir G. Nesselmannas 1869 m. Kalbininkai gi juos ir tevertino kalbos atžvilgiu, ne meno, ne kultūros. Štai, kaip išeina, jog menkesnis raštrs kultūros istorijoje esti giliau išvaręs vagą, neg pra- šmatnesnis. Ar gerai, kad makaroninė mūsų XVIII amž. literatūra sustiprino katalikybę, kitas klausi- mas. Mes skaitomės su faktu. „Kultūra“, 1923 m. 2. Nr.

Romantiškasis idealizmas grįžta. 12

Rom. id. metafizika. Pavojus Europos kultūrai, Nugrim- zdimas į materializmą. Idealizmas atsvėrėjas. Jau idealizmo laikas.

Romantiškojo idealizmo metafizika — pripažin'i dvasiškąjį buvimą dvasiškuoju visumos pagrindi, medžiagą pavergti dvasiai.

— Metafizika? Et! — viptelės kuris materiali- tas. O filosofinės minties nukrypimas į metafizi! ; yra šio XX šimtmečio faktas.

Tai prasidėjo dar prieš šį žiaurųjį karą, kai vos tik ėmė niauktis pasaulio dangus ir visus įautriuo- sius žmones kratė šiurpas, pamanius, kas bus, kuo

— 2

pasibaigs kova visų su visais?! Dabar jau mes ma- lome ir jaučiame, kuo visa tai pasibaigė: jau try- lika metų, kai mes dėl jo skurstame, o ateityje mums berodomas — Europos kultūros žlugimas. Kultūrą sustabdysiančios pasakiškos visų Europos valstybių skolos, progresuojąs jų didėjimas, ne ma- žėjimas; joms išmokėti ekonomininkai nenumato termino nė tolimiausioje ateityje. Pinigai, turtingu- mas — kultūros kraujas: išseko, ir nebėra gyvybės. Mažvaikis, proto neužauga tepamoja ranka į tur- Ua a buržujiška, filisteriška! O ir proletariato, vadinas, neburžujų, nepadarysi laimingo, įo gerai nepraturtinęs. Likusiais „turtininkais“ susiglobti — tik paliatyvas: skurdas ir atžanga (regresas) vis tiek laukia už slenksčio. Bolševikų komunizmas, mūsų svarininkų sistema, darbininkų diktatūros, į kurias kurstomas visas pasaulis, neradikalės priemonės pasaulio kultūrai pakelti, pasauliui pagerint ar jam atitaisyti bent iki pirmykščiam, prieškariniam pa- dėjimui. Ne iš čia pasaulio išganymas: ir turtas, grynai turtiškai traktuojamas, apvilia.

Pridėk čia visišką nebesugebėjimą susitarti ir bendrai ką nors visai žmonijai naudinga nudirbti. Pasaulio žmonija nebeteko bendros kalbos. Tai matome kiekvienoje valstybėje skyrium, tad ir mū- siškėje, kur kiek galvų, tiek partijų ir galvojimų, ir tų valstybių Sąjungoje, kurios posėdžiai virsta — „baisiosiomis ir įkyriosiomis savaitėmis“.

Kame gi visa ko bloga šaknis? Kenksmingiau- sis šio amžiaus negalojimas — tai nugrimzdimas i grynąjį materializmą, juo vienu tepasikliovimas, jo vieno tedėjimas pagrindu Žmonijos gerovei, jos civilizacijai ir kultūrai. Tiesa, materializmas neiš- vengiamas. Į pirminę savo būklę, priešcivilizacinę, žmonija, žinoma, nebesugriš, savo reikalų ji nebe- susiaurins, — ji bus dalimi materializmo vergė. Ir tame patektės (Dauer, doczesnošė) nelaimė, kaip ašarų pakalnės. Bet žmonija niekados nebuvo nu-

US

rimusi materializme; ji visados stengės dvasiškumu suprasminti, idealizmu atsverti materializmą, kad bent per pusę būtų.

Ir šios pasaulio idealinimo pastangos visados duodavo kuo gražiausių vaisių. Juk visi pripažįsta- me kovą, ji — gyvybės reiškinys. Kovai reikia dviejų šalių, dviejų priešingybių. Tai mes materializmui atstatome idealizmą. Stodami šiojo antrojo pusėje, sakome: materializmas — blogybė; jis — velnias, idealizmas — gerybė; jis — Dievas. Ir stengiamės bent dvasia būti sąju 1goje su Dievu, nematerinėje sferoje, jei kūnu neg alima ten pabūti. Ten atsi- gauname,

Taip ir supamės ant dviejų gyvenimo lentos galų: tai materializmas aukštyn, tai idealizmas auk- štyn; didžiau ar mažiau pusiausvyrą išlaikant. Per visą Žmonijos istoriją progresas kinta tai į medžia- gos, tai į dvasios pusę, tų dviejų žmogaus prigim- lies gaivalų, kurie skyrium ar drauge sudaro ir filosofinėms sistemoms pagrindą. Krypdamas me- džiagos šalin, gyvenimas nutolsta nuo dvasios; ir antraip: linkdamas dvasios šalin, gyvenimas aiškiai kyla virš visako medžiagiška.

Kai kuriais istorijos laikilgiais žmonijos dvasia itin stipriai bloškės į neribotumą, į idealumą, ir tada vadinosi idealizmo epokomis. Istorija tuos laikilgius mini itin gražiai; juos vadina laimingai- siais laikais, auksiniais laikais, žydėjimo laikais, naujo gimimo laikais, žmoniškumo (humanumo) laikais ir dar kitaip. Materializmo įsigalėjimo lai- kus ta pati istorija nepalankiai sprendžia ir nema- ainas vadina: tai laukiniais, žvėrėjimo, barbarė- įimo laikais, tai bedvasiais šalto racionalizmo lai-

ais, beširdiškumo laikais, nors ir tada stengtasi žmonijai gera daryti. Grynai materiališkieji, nesu- prasminti gerumai, kaip sviestu nepatepta, jausmu nesuvilgyta kieta ir sausa duona, nelindo per go-

—22.—

murį, nesidavė virškinama ir gyvybės krauju ver- čiama!

Tikslus yra visatos surengimas ir griežtas. Kai labai jau trošku pasidaro materializme gyventi, jo pakeistų ateina idealizmas; kai idealizmas nukyla į empiriejų aukštybės, materializmas jam prikimba prie kojų sunkiais pasvarais ir nutraukia žemyn į praktiškumą.

Ar jau atėjo laikas XX šimtmetyje įgyvendinti idealizmui? Jau atėjo į Vakarų Europą. Mes bent šiuo alžvilgiu nebūsime nuo jos atsilikę, nes dar nesame išėję iš XIX šimt. idealizmo. Realizmas, pozitivizmas, socializmas, ateizmas, komunizmas, skepticizmas ir anarchizmas, šios septynerios pik- tos dvasios, per devynioliktąjį šimtmetį juo stip- riau įsigyvendino ir įsiviešpatavo visuomenėse, juo švaresnę jų sielose rado vietą po romantizmo. At- gijo visi blogumai pabaigos XVIII šimtmečio: šal- tasis racionalizmas ir žiaurusis revoliucionizmas, ir šaukte šaukias — reakcijos.

Tik, meldžiamieji idealistai, prašom nenusigąsti šio termino: jis niekuo nekaltas; įis — tik techniš- kas, tad visai neitralus pavadinimas. Juk ir mate- rializmas reakcija idealizmui, kaip šis jam. Taip turi būti, taip sveikiau abiem, kai stengiamasi iš- laikyti visados pakili pusiausvyra, o netižti kuriam nusvirus prie pat žemės. Nei čia pakarčiui „akcio- ninkų“ nuopelnai, nei „reakcininkų“ nusidėjimai. Tai pačios dvasios natūralusis platėjimas. Jam at- silaikyti negali; visos pastangos stabdyti natūralu- mą pasibaigia niekais.

Užtat Jo Didenybę devynioliktojo šimtmečio Ka- ralių Materializmą Nebepirmąjį mandagiai prašom, kad jis pals susipratęs atsargiai gera valia atsi- trauktų į dvidešimtojo šimtmečio užkrosnį ir iš ten akyliai kaišiotų galvą, tykodamas, kada Jo Dideny- bė dvidešimtojo šimtmečio Karalius Idealizmas

—:23/—

Nebepirmasis pradės perdėti ir vienas pats nebe- tesėti gyvenimui.

Mes gi, Gerbiamieji idealizmo Talkininkai, iš viso vieko stenkimės jam padėti, idant senasis mū- sų širdžių ir proto sosto retendentas kuo vėliau- siai įgytų teisių sugrįžti. Teviešpataujie mums ta- sai, kurs savaime yra sugrįžęs tuo tarpu Roman- Kakojo Idealizmo, ne humanizmo ar kuriuo kitu vardu!

2

Romantizmo sąvoka. Heinės bailė,

Kas gi tai romantizmas, kurio idealizmą mes čia peršame? Visų nuomone, griežtą romantizmo deliniciją duoti, jo pradžią susekti taip pat esą sun- ku, beveik negalima, kaip sunku nusakyti, kada ir kaip yra prasidėjusios bet kurios Žmogaus prota- vimo kryptys. Jų genezis, sakoma, taip pat tamsi, kaip ir mitiškųjų Graikijos herojų. Proto krypčių pradžia paprastai esti kukli; svietui jos pasirodo nežinomų tėvų vaikais, auga ilgai ir iš pradžių labai nesparčiai.

Mūsų kalbamasis romantizmas skaisčiai, net stebėtinai, pražydo literatūroje, moksle ir politikoje pabaigoje aštuonioliktoje ir pradžioje devyniolik- tojo šimtmečio. Bet jo šaknys toli gražu dar ne visos susektos, nes jos siekia toli toli už šito ant- rojo ir net už pirmojo žydėjimo viduramžiuose lai- ko. Kazimieras Brodzinskis, pats tikrasis romanti- ninkas, dar 1818 m. sakė romantizmą išviso esant neatskiriamą Žmogaus dvasios savumą ypatingai įvertinti, kas jau yra buvę gražu ir kilnu praeityje; romantiška dabar mums rodos, kas tik atmina mums nekaltybę, laisvę, grožį, įkarštį dirbti ir lai- mėti. Brodzinskiui rodės romantiška visų tautų praeitis ir jų poezija; net žydų tikybinė ideologija.

DA

Lyg su tuo sutikdamas, nors Brodzinskio vei- kalo „O klasycznošci ir romantycznošci“ veikiausia nebuvo skaitęs, ir Bielinskis sako, romantizmas esąs Žmogaus sielos pasaulis, vertingoji širdies gy- vybė; ji reiškiasi jausmu ir meile. Tad bet kuris žmogus esąs romantininkas. Išimtį tesudarą nebent egoistai, save vienus temylį, nieko daugiau; arba žmonės, kurių simpatijų bei antipatijų grūdą yra numarinę neturčio šiurkštus gyvenimas ar neišla- vinta dora. Romantizmo esą buvę visais laikais ir viso pasaulio literatūrose, nes žmogus buvo, yra ir bus vienodai apsigimęs. Tik kad tautų gyvybė rei- škiasi nevienaip, tai ir pats romantizmas vis kito- kis bet kurioje tautoje, ir definiuoti literatinę ro- mantizmo kryptį tektų vis skyrium ir vis kitaip,

Šiaip ar taip, romantizmas yra širdies, sielos dalykas, nuotaika, kuri viską nudažo maloniu liū- desiu, kaip rudens rūkeliu, ir sukelia pasiilgimus. Romantiškieji jausmai tedera jautriosioms širdims ir protams, kurie amžių dvasią tiria. Kurios širdies a oi gamtos paveikslai ir jos Daprashisėa nesukelia pasiilgimų, visa ko meilės; kas nenori tapti tuo žmogum, koks jis esti bet kuriame am- žiuje, bet kuriame luome, nenori su juo bendrauti nekaltybėje, pasiilgime, nuliūdime, džiaugsme, tam svetimas romantiškumas. Klasiškumui reikia dau-

iau ištobulinto skonio, romantiškumui daugiau iš- avinto jausmo.

Kas tokį jausmą išlavina? Prancūzai teorininkai sakydavę, romantizmą tegalėjusios išugdyti krik- ščioniškosios romėnų tautos. Kiti tačiau sako, žmo- gaus piliečio ir krikščionies jausmai siekią daug toliau ir romantiškai paliečią tris sritis: tolimiau- sią visos Žmonijos senovę, netaip tolimą bet kurios tautos senovę, jos įsteigėjus ir karžygius, kurių numintais takais vaikščiojame, ir krikščionybės pra- džią, to dorinio mūsų atsigaivelėjimo laikus, kurie mus išaukštino. Visos šitos epokos pilnos fantazi-

— 5

jos, jausmo, pasišventimo, tai ir jų atminimai mums: tikra poezija; net šventi ir tęstini.

Tokį širdingą, meile gaivinamą idealizmą mes čia suprantame. Krikščioniškumas davė visai kitą, tvirtą pavidalą pasauliui, riteriškumas kitą pavidalą Europos kultūrai; šituos nemirtinguosius elemen- tus pakartojo ir itin skaisčiai įgyvendino kalbama- sis XIX šimtmečio pradžios romantizmas. Jį pa- traukė riterių nuotykiai, jų drąsa, pasišventimas, dievotumas, garbės godas, honoro aukštybės, šir- dies nekaltumas, skriaudžiamosios nekaltybės gy- nimas, svetingumo šventumas. Visam tam apašta- lautų ėjo drauge su ginkluotais riteriais beginkliai trubadūrai, tie šviesos heroldai, pasiryžę lauk va- ryti feodalizmo įgyvendintą tamsą, barbarybę, mo- terų niekinimą ir švelninti papročius. Trubadūrais ėjo patys gerieji, patys idealieji žmonės: riteriai, ponai, net kunigai. Ginklais ir kankliais Dievo ir moteries įkvėptieji žmonės jaunikliai naikino, kas tamsu, žiauru, laikina ir nepatvaru. Šv. Pranciškus Serafiškasis, Petrarka, Dante ir kitos didybės, įsi- mylėję gamtą ir Dievą gražiuosiuose jos paveik- sluose ir kūriniuose, pirmieji ėmė savo motinų kalba kultiviruoti skaisčią sielą ir dorą. Taip ir ėmė romantizmas valdyti žmones, kaip valdo instinktas ir sąžinė; romantizmas tapo nesąmoningas judėji- mas dvasiškoje visuomenės organizacijoje.

Romantizmas tad savo esme yra aiškiai pareik- štas idealistinis pasaulėvaizdis, vienas stipriausių idealinių puolimų į bekraštybes. Ten jį pastūmėjo iki kraštutinumo priėjęs materializmas, skepticiz- mas, šaltas išmintingumas ar dar blogiau — abe- jingumas, kurs visai nesistengė iškilti aukščiau pa- tenkančių dalykų. Apsivylus materializmu, raciona- lizmu, beliko pasikliauti dvasiškaisiais gyvenimo pradmenimis ir pripažinti medžiagą, gamtą paverg- tiną dvasiai. Romantizmas buvo tiesioginė reakcija Didžiosios Prancūzų Revoliucijos pavartotam, bet

r

—21987-—

veikiai įgrisusiam ir apvylusiam racionalizmui ir aukščiausio formalumo laipsnio pasiekusiam pseudo- klasikizmui.

Nieko nepadarysi — žmonės gyvena daugiau jausmais, ne griežta logika; jie nepakenčia „sausu- mo“. Štai, kokios baimės dar 1855 m. buvo pa- gautas Enrikas Heine, matydamas, kaip žlunga ro- mantizmas, kuriam jis taip ilgai tarnavo, kuris buvo vienatinis įkvėpėjas.

„Aš visas drebu, mąstydamas, kaip komunistai, šitie niūrūs paveikslų neigėjai (ikonokliastai) ims viešpatauti ir šiurkščiomis savo rankomis negaile- stingai sugurins visas marmurinės gražybės statu- las, taip brangias mano širdžiai; jie sugriaus visus tuos meno žaislelius, kuriuos BiR mėgsta poetas; įie iškirs mano oleandrų krūmelius, o jų vietoje

sisodins bulbių; lelijos, kurios nei verpia, nei

ą dirba, o apvilktos, kaip karalius Saliamonas visame savo E idiumo, bus išrautos iš visuomenės dirvažemio, nebent jos pasiryš į rankas pasiimti verpstę; taip pat bus ir rožėms, toms irgi nieko neveikiančioms lakštingalų sužadėtinėms; ir šios nenaudėlės lakštingalos bus išguitos ir, deja, iš mano „Giesmių Knygos“ pardavėjai dirbsis pakietus ir pilstys kavą ir šniaukščiamąją taboką senoms atei- ties boboms. Ai man, aš visa tai praregiu, ir ne- apsakomas liūdesys spaudžia man širdį, kai galvoju, kaip nugalėtojas proletariatas pasielgs su mano eilėmis — jos nueis į kapą drauge su visu senuoju romantizmu“.

Heine pranašiškai išsprendė, kokie bus XIX š. antroje pusėje romantizmo santykiai su demokra- tinėmis AA Šios prikiš romantizmui, jo po- ezija buvusi ne iš gyvenimo: ji mėgsta rožės — tingines, lakštingalų sužadėtines, ir tuos pat nenau- des giedotojas lakštingalas. Realusis gyvenimas kovos su svajonėmis, fantazija su tikrenybe, roman- tizmas su realizmu. Kartais jie perpus kits kitą

— 27

priveiks, į kils kitą įsiskverbs: romantizmo žymių rasis realistų raštuose ir tikro realizmo romantinin- kų raštuose. (Kohan). Ką Heine rašė apie literatūros sritį, tai reikia pritaikinti ir kitoms sritims, nes romantininkų buvo drauge su realistais tuo pat žygiu ir tarp valstybės veikėjų ir tarp politikos galvotojų, filosofų ir mokslavyrių, ne vien tik tarp literatorių. Romantizmas praktikoje daug platesnis, neg jo sąvoka reiškia.

3.

Romantizmas permanentinis. Jo nudicbtieji darbai. Jo lankstumas. Pagrindiniai romantiškojo idealizmo motyvai. Individualizmąs. Tautinis susipratimas. Herderis Prisi- taikymas ateičiai. Universalizmas. Utopija. Romantinis kosmopolitizmas ir socializmas. Doriškas rom. gražumas.

Man čia itin svarbu pažymėti, kad romantizmas Europos protuose ir širdyse permanentinis. Patį žymųjį savo darbą jis atidirbo ankstyvuosiuose vi- duramžiuose, XII — XV š.; reformacijoje ieškojo ir rado naujų savo gyvybei šaknų, o smarkiausį im-

tą naujai pasireikšti gavo baigiantis Didž. Pranc.

evoliucijai. 3—4 šimtmečiai skyrė tuodu roman- tizmo etapu, o ryšio tarp jų galutinai nesutraukė. Lygia dalimi XIX š. romantizmas apžėlė kitomis KE ri nukrito jam lapai, nudžiūvo viršūnių žiedai, tačiau ne visur, 0 senosios šakn paliko kaip tik visur, ir XIX šimtmečiui stojus, jis pasi- rodo trečioje stadijoje neo-romantizmo vardu ir neo-dvasia.

Romantizmas pergyveno humanizmą su refor- macija, klasikizmą su imperija, švietėjų-enciklope- dininkų racionalizmą su revoliucija, XIX š. realiz- mą su pozilivizmu, dabar eina lygiagrečiai su smarkiai pasireiškusiomis socialinėmis ir politinė- mis kryptimis, pasižadėjusiomis visą pasaulį nive- liuoti internacionalizmu, bet dar nė neįpusėjusio-

m

mis savo darbo. Mums rodos, romantizmas per- gyvens ir socialistinės su komunistinėmis kryptis, nes šios teapima vieną gyvenimo sritį —ekonomiš- kai-politiškąją, o tai sričiai vargu bau pasiduos kitos žmogaus esmės sritys, nežiūrint visų bolše- vizmo ir socializmo pastangų. Kova tebekovojama, įos galas tebėr neaiškus. Pranašavimui dar nėra vietos. Tuo tarpu mums teaišku: materialieji daiktai, kurių taip trumpa egzistencija ir toks antraeilis vaidmuo venime, visą Žmogų paten- kinti negi gali. Visados liks sielos, nuovokos, sa- monės, širdies, jausmo, sąžinės postulatai, kurie nuo esamybės kels žmogų į empiriejas, į idealo sferas, į aukštybės, nieko neapribojamas platybes ir ten lieps pasiieškoti atsakų į skaudžiamuosius gyvenimo klausimus. Materialistiškas socializmas niekados » nepatenkins žmonių, nors jam kuriam laikui pavyktų įsigyventi: jis sutvarkys nebent tuos vienus materialiuosius santykius, o visa kita vis- tiek liks tvarkyti romantiškajam idealizmui, nes jis vienai tesugeba duoti prasmės patekčiai, susyk užgauti visas sielos stygas, o ne vieną kurių sky- rium.

Romantizmo praeityje nudirbtieji darbai pave- lija laukti iš jo ir ateityje gyvumo ir lygiai teigia- mų rezultatų. Romantizmo praeities rezultatai ši- laip suvedami:

1. Religijoje į pirmą vietą romantininkai dėjo jausmo elementą ir taip stengėsi Spačagoti ją, kad nenugrimstų į sausą racionalizmą, kaip tai protes- tantams nutiko.

2. Sociologijos sritin romantininkai įnešė asmens pagerbimą, individualį auklėjimą, ypač šeimos san- tykiuose.

3. Moksle jie sudarė istoriškąjį kalbų tyrinėjimą, mitologijos, teisės rolę ir sutvirtino meilę liaudies senovės.

— 3 —

4. Menuose, ypač Roezijajes jie padarė tikrą perversmą. Poetu imta vadinti nebe mokslavyris ir sąmojingas lirininkas, o įkvėptasis dailininkas.

5. Pražydo etikoje ir estetikoje.

Romantizmo nuopelnų tad būta labai žymių, pavyzdingų ir būsimosioms kartoms sektinų. Ro- mantininkai būtų Jabai palengvinę savo idėjų ir takto paveldėtojams, kad būtų savo laiku sufor- mulavę visą savo pasaulėvaizdį, kad būtų palikę mums išsemiamą programą. To jie nepaliko. An- tra vertus, gal tame ir yra romantizmo gyvumas, lankstumas, sugebėjimas apimti bet kurį gyvenimo apsireiškimą ir jį reguliuoti. V. Hugo šiek tiek teoritizavęs romantizmą, bet daugiau mokėjęs jį justi. Ponia Stael mokiusi jį suprasti; vis dėlto Eu- ropos visuomenės daugiau gavusios romantiškos nuovokos iš V. Hugo ir Bairono. Mūsų tautininkų netesėjimą sudarvti griežtą programą aš aiškinu ana iš romantininkų paveldėta dvasia, gyvybės instinktu, kurs veikia savotiškai, daugiau atspėda- mas, neg suprasdamas.

Idealistinis romantininkų pasaulėvaizdis gerokai miglotas; kitaip ir būti nasi tačiau negali pasa- kyti, kad jis nebūtų turėjęs savo pagrindinių punktų, kurie buvo jo tvirtybė, jo garbė, jo populiarumas; pasakykime stačiai, nebijodami perdėti, jo nemir- tingumas. Tai jo testamentas būsimosioms kartoms. Ir to gana.

VI. Solovievas sakė: visa, kas tik istoriškai bran- gu, yra trejopo būdo: asmeniško, tautiško ir vi- suotino (individum, nacija, universum). Tai iš ro- mantininkų paveldėta formula. Romantininkų filo- sofija skelbė, progresą sudarą atskiri asmens, at- skiros tautos; bet galutinis visų kuriamojo darbo tikslas tas pals, vienatinis ir bendras — visuotinė žmonijos gerovė ir laimė. Dėl to ir yra ypatingai gerbtinas asmuo, ypatingo susirūpinimo yra verta visa tauta.

30

Įsidėmėkite šitą romantiškojo idealizmo schemą, šiuos tris pagrindinius jo motyvus: individualizmą, nacionalizmą ir universalizmą visos Žmonijos ge- rovės idėjos prasmėje. Prof. Zamotinas šitaip juos atpasakoja. Čia savotiškai panaudosime jo mintis, bent kiek ir kitų, savotiškai sudurstydami.

Individualizmą (asmenybę) romantininkai pa-

vertė aukštu asmens kultu, ir naujoji Europos filosofija ėmė žiūrėti į žmonijos progresą — indi- viduališkai. Žmogus aistringai ieško sau laisvės, ne visados vienaip ją suprasdamas. Iš pradžių jis ma- nė save esant niekuo nesuvaržomą, nes jis esąs skirtas visam pasauliui viešpatauti; paskui jis mėgi- no užsidaryti savo kiaute ir reikalavo nollite me tangere, esu nepaliečiamas, kai pats sau gyvenu. Paskui žmogus susiprato laisvai vykinti absoliutę savo laisvę, savo vidaus įsitikinimus, savo auk- štą asmeninį pašaukimą ir skyrimą. Individua- lizmo sąvoka itin aiškiai pasireiškė, kai ėmė silp- nėti autoritetai, nuo XVI š. Bet jau didis žmoni- jos draugas šv. Augustinas pamokė didį Petrarką susirūpinti savo asmenybe: „Žmonės eina kalnų žiūrėtų, didumu jūros vilnių, okeano erdve, dan- aus švyturiais stebėtųs, o pamiršta patys save“. r Petrarka ėmė žmogaus ieškoti visur: laisvėje ir vergijoje, laimėje ir nelaimėje, popiežiaus soste ir ramioje šeimoje prie namų ruošos. Ir tapo auk- ščiausis humanistų, o su jais ir romantininkų gy- venimo obalsis, o gal ir likslas: Būk žmogus ir kitame matyk žmogų. Individualizmas tai nėra egoizmas: prasidėjus reakcijai prieš išimtiną proto viešpatavimą, romantizmas ėmė eiti drauge su ide- alizmu. Proto ir švietėjų amžiaus išvadomis nepa- sitenkinus, pasidarė platu žmogaus asmenybei, jo vidaus jausmui ir vaizduotei, kurie ir privedė jį į aukštą ir gilų susipratimą. |

Drauge su asmens susipratimu naujoje Europos istorijoje ėjo ir kilo tautinis susipratimas. Žmogaus

sąmonė pasireiškė ir tautiškuoju apsisprendimu. Jis, tiesa, irgi senas, bet išugdė jį taip pat roman- tininkai, tik nudažydami jį subjektivizmu. Taigi nuo pripažinimo teisių atskiram asmeniui roman- lininkai nužengė į pripažinimą bet kuriai tautai teisių nepriklausomai gyvuoti kūnu ir dvasia. Ro- mantininkams bet kuri tauta toks pat individumas: tarpe kitų, kaip ir bet kuris asmuo tarp kitų as- menų, tai ir tautai reikia pripažinti individualinės. teisės ir ypatybės. Iš humanistų paveldėtą asmens kultą romantininkai pavertė ir atskiro tautiškumo kultu. Šellingas, bene pirmasis romantizmo teore- tikas ideologas, sakė, kosmopolitinė būklė esanti idealinis istorijos tikslas; tačiau šio tolimo tikslo tegalima esą pasiekti, dirbant skyrium asmenims ir skyrium tautoms: visi drauge tarnauja tikslui, kurį užbrėžė pasaulio dvasia, ir esti tokiuo būdu kūrėjai ir bendradarbiai istoriškosios viso pasaulio dramos. Štai, dėl ko S yra pripažini- mas teisių bet kuriai atskirai tautai ir ypatingas susidomėjimas ja.

Romantizmas visados džiaugės ir gėrėjos tautiš- kąja savo praeitim, kartais ir dabartim; nuolat po- etizavo gimtąją senovę. Jau Herderis sakydavo: Visi tie poetiškieji liaudies turtai skyrium sudaro vieną dalį humaniškumo, to dieviškojo prado žmogaus prigimtyje; tad reikia tie turtai išnaudoti ir jung- tinėmis atskirų tautų pastangomis vesti žmoniją į tobulinimąsi be galo. Bet kuri tauta dirba ypatingą dvasišką darbą, bet tikslas visų tautų tas pats — visos Žmonijos gerinimas. Herderis į visą žmoniją žiūrėjo, kaip į vieną didingą arfą rankose didingo dailininko; kiekviena tauta rodės įam skyrium skambančia styga šitos milžiniškos arfos, ir jis mo- kėjo suprasti visuotinę visokių balsų harmoniją. Tautiškumo, tautos senovės, tautos dvasios sąvokos pasidarė mėgiamiausios XIX š. idėjos ir brangieji žodžiai, apgaubiami švelniu poezijos gražumu ir

A

in idealo žavėjimu. Iš šio tautinio iždyno XIX š. idealistai sėmės pajėgų tautoms ir pajėgoms toliau plėtoti ir jiems tai sekės.

Koks kilnus, koks žmoniškas nacionalizmas ro- mantininkų idealogijoje, kaip jis nepanašus į da- bartinį materializmo padarytąjį zoologinį! Mūsų ateičiai tad tegul diktuoja ši kilni praeitis, 0 ne rūškana dabartis.

dividualizmo ir nacionalizmo. Jis klausia, kur gi nuves susirūpinimas žmogaus asmenybe, kur veda nusilenkimas tautiškai dvasiai? Romantininkai vie- nodai atsakinėja: individualizmas ir nacionalizmas tiktai slenksčiai į visos žmonijos idealinį gyvenimą; jie tik priemonės būsimai visos žmonijos laimei. Individualinio asmens kultas nuvedė romantinin- kus į individualinės tautybės kultą, o tai ir tai drauge vedė į kultą būsimosios idealinės žmonijos, kuri įungtinėmis individumų - žmonių ir individu- mų - tautų pastangomis sudarys žemėje univer- salinę tiesos, gero ir grožio karaliją. Nuo asmens poetizavimo buvo pereita į tautybės poetizavimą,

95

o dabar dar vienas žingsnis — ir karšta idealisto romantininko fantazija jau poetizuoja ateities žmo- niją.

Romantiškasis idealizmas turi prieš akis visą pasaulį; tai jo universalizmas; praktikoje tačiau tenka jam daugiau domėtis pačiu žmogaus gyve- nimu. Romantininkų svajonės apie tas naujas gy- venimo sąlygas, kurios turi laiduoti idealo triumfą žmonių draugėje, išdygo iš Kanto mokslo apie to- bulą draugiją, kur bus įvykintos visos Žmogaus teisės. Tai garbinga romantininkų utopija. Nenusi- gaskite, gerbiamieji, ir šio žodžio. Utopija — pasa-

os sala, kur žmonės absoliučiai laimingi. Utopija neįvykinama, tai tiesa, bet ji ne bę pagrindo. Ag ir Jėzaus Nazariečio mokslas apie visuotinę meilę, Eiynimo ir išganymo pagrindą, neįvykinamas, o

ėl to niekas jo nevadina utopija. Utopija tik ide- alas; jo viršūnių nepasieksi, o siekti vis dėlto vi- siems privalu; ir tas geresnis, kurs aukščiau pa- kyla į idealą.

Romantininkų universalizmas — aukščiausis pa- sireiškimas ir galutinis tikslas be galo tobūlėjan- čios individualinės sąmonės. (Tautiškumas tai tik viena, sakėme, žmogaus susipratimo forma). Ro- mantininkai šiuo žygių stojo į sritį visos Žmonijos socialinių santykių, dėl to ir poetiškieji įų kūriniai kartais pavirsdavo tiesiog socialistiškomis utopijo- mis. Jie bandė išrišti didijį gyvenimo uždavinį — sutaikinti nacionalizmą ir kosmopolitizmą, indivi- dualizmą ir socializmą — sąvokas, sunkiai sutaiko- mas teorijoje, juo sunkiau praktikoje. Jų garbei, reikia pasakyti, šitą uždavinį jie išsprendė, jei ne gyvenime, tai bent moksle ir meno kūryboje. Tai ne paradoksas.

omantininkai pripažįsta individualines teises bet kuriai tautai, bet drauge mano esant galima visoms tautoms dvasiškai susilieti į vieną visuoti- nę šeimą. Ji siekia visos žmonijos reikalų, bet tuo 3

—

pat žygiu gerbia ir privatines atskirų tautų, kaip universalinio visumo, narių teises. Taigi romanti- nis kosmopolitizmas yra ne toks, koks buvo XVIII a. vietėjų epokos kosmopolitizmas, kurs visą žmo- niją laikė vienalyčia ir universalinę laimę sudari- nėjo, neigdami visas tautines ypatybes, o tepripa- žindami gamtines žmogaus ir piliečio teises, nepri- klausomas nuo tautybės. Romantiškasis kosmopo- litizmas sudarinėja Žmonijos laimę, pripažindamas atskirų tautų ypatybes ir teises ir mano Žmoniją tada tebūsiant laimingą, kai visos tautos, bet kuri jų, individualinėmis savo pajėgomis ir priemonėmis vykins universalinį tiesos, gero ir grožio idealą. Dabar gal aišku, jog romantininkas ne dėl to kos- mopolitas, kad neturi ar nepripažįsta nei savo, nei kieno kito tėvynės, bet dėl to, būtent, kad jis auk- ščiausiame laipsnyje pripažįsta ir gerbia taip savo, taip ir bet kurią kitą tėvynę, taip savo, kaip ir bet kurią kitą tautą.

Analogiškai taikiai sutelpa romantizme ir indi- vidualizmas su socializmu. Komantiškasis universa- lizmas, siekdamas perdirbti socialinę gyvenimo tvarką, buvo toli nuo tų socializmo utopijų, kurios, ignoruodamos žmogaus individualybę su begaliniu jos įvairiavimu, nori visiškai pavergti asmenį ko- tektyviniam visumui, būtent, draugijos masei, nors tai būtų padaroma visišku nuasmeninimu indivi- dualinių reikalų ir tikslų. Priešingai, romantinin- kai įsitikinę istorijos esmę esant nuolatiniame au-

ime individuumo, žmogaus, atsipalaiduojančio nuo augybės varžtų, kurie pirmiau susidarė, laisvai berealizuojant individualinius savo kūno ir dvasios turtus. Romantininkai piktai atsisako tik nuo visų gyvenimo formų, kurios asmeniui taiko tą vieną masinį mastą.

Kad asmuo galėtų nevaržomas plėtotis, draugija, kur plėtojas bet kuris asmuo, turi būti sudaryta žmogaus ir jo laimės gerbimo pradais. Tokioje

—35.2

draugijoje visi gerbs vieną, kai jis bus aukštesnis už kitus individualinėmis savo pajėgomis, ir vienas gerbs visus sulig žmoniškos jų vertybės, nors in- dividuališkai jie būtų silpnesni už jį.

Tad kaip romantiškasis kosmopolitizmas, pri- pažindamas visas individualinių nacijų teises sa- viškai augti, jungia jas vardan pažangos į vieną šeimą, surištą dvasiškos giminystės ir kits kito pa- serbimo varžtais, taip ir romantiškasis socializmas, pripažindamas teisę bet kuriam atskiram asme- niui laisvai gyventi, siekia tiesos, gerybės ir grožio idealo.

Dabar darysis pateisinama ir prašmatniųjų savo pajėgomis asmenų egzistencija: kaip stipriosios savo dvasia, aukščiau civilizuotosios tautos daugiau pašauktos vykintų istorijoje idealo, taip aukštosios individualybės turi pagreitinti artinimąsi socialinio gyvenimo žemėje idealo, silpniesiems savo žmo- niškumo broliams tiekdamos tam tikrą Guantum laimės.

Taigi lygybės, no romantininkų, nėsą nei iš- tisose tautose, nei atskiruose asmenyse, esąs tik nuolatinis, nepaliaujamas artinimos į tą idealinę lygybę, pagreitinamas pastangomis aukštesniųjų dva- siška savo buitimi tautų arba prašmatniųjų savo gabumais individuumų.

Dorišku savo gražumu šitos romantininkų svajo- nės žavėte žavi. Norisi tikėti, kad galimas yra „Der Bund der Dichtung mit Wirklichkeit und dem Le- ben“. Lai sau tai bus tik graži utopija. Vis gi pa- liks bent faktas, kad šituos romantiškojo idealizmo apmatus: individualybę, tautybę, universalybę, ga- lima atausti: religija, gamta, menais, mokslais, es-.. tetika, etika, psichologija, sociologija, t. ir t, vis. savotiškai, romantiškai atausti, paliekant vį praktiškumą, tik suprasminant idealumu, i realumas nebūtų toks žiaurus, toks šiurk

0)

Romantizmas leidžia savo pasaulėvaizdžio hori- zontą išplėsti iki paskutinių galimybių. O fantaziją, kad ji neįžengtų į negalimybes, šiandien Iengva apsaugoti jau pakankamai sustiprėjusiu kriticizmu,

4.

Romantizmas plačiai užgavo visuomenes. Vilniaus uni- versiteto romantizmas — lietuvių tautiškumo tėvas, ne auš- rininkai. Perdėm romantiškumas mūsų literatūros ir menų.

Romantiškieji Europos idealai ne vienodai pa- lietė kilų šalių literatūras, visuomenės ir politikos dalykus; tuos greičiau ir stipriau palietė, kurie bu- vo pasiruošę juos priimti. Rusų visuomenę ir lite- ratūrą, sakysime, jie daug silpniau užgavo. Vis dėlto ir rusai įsidėjo į savo raštenybę ilgoką eilę

erojų, tiesa, silpnų Europos gerojų kopijų, vis ėlto įtakingų protestantų esamajai tvarkai ir ieško- tojų pragumo jai atnaujinti. Rusų tautos kultas pasireiškė poetizavimu gimtosios senovės, naiviu patriotizmu, reiškiamu tačiau pakilia širdžia ir ide- ališku, grynu pasitikėjimu savo tauta ir jos ateitim,

Ta ateitis rusų neapvils; ji duos jiems renesan- są romantinio idealizmo dvasioje; jis pražydės juo skaisčiau ir šviesiau, juo dabar yra tamsiau gy- venti bolševistinio komunizmo varžtuose. Pranašų, matėme, jau prieš karą yra buvę.

Kitų tautų visuomenės daug smarkiau užgautos. Visi didieji šių dienų nuotykiai esą romantizmo dvasios išsigimėliai ar tikri vaikai. Vilhelmas — romantininkas; apie jo utopiškąsias imperializmo svajones buvo karo pradžioje labai daug rašyta. Jis sudarė vieną baisiausių pasaulio istorijoje faktų — Didijį Karą, kurs savo žalingumu viską pralen- kė. O bet gi Amerika davė romantininką Woodrow Wilsoną, kurs garsiaisiais savo 14 punktų supras- mino ir šį faktą ir išdėjo jį, kaipo providencialį mažosioms tautoms išliuosuoti. Kiti sako pats Le-

— 31 —

ninas su mūsuoju Kapsuku esą romantizmo pada- ryti utopistai. Romantininkas italų diktatorius Mus- solini, man rodos, kai jis valstybės tvarkyme nuėjo tautiškaisiais keliais, visai ne tais, kuriuos diktavo, kitiems ir tebediktuoja demokratiškas materializ- mas. Šių dienų valstybių sąjungos bendrai kovai su destrukciniais revoliuciniais elementais man yra pakartojimas romantininko Metternicho sudaryto- sios „Šventosios Sąjungos“ iš trijų imperijų. 'Ro- mantiškas man ir pats Lietuvos nepriklausomybės faktas, kurį padarė ne kurios teisės, teisėtumai, diplomatų sumetimai, ekonominė pusiausvyra ar kas kitas; jis tiesiog pasakiškas. Griežtas romanti- ninkas antruoju, tautiškuoju, motyvu ir Antanas Smetona, pradėjęs nuo Lietuvos rytų atgaivinimo, Vilniaus „sostinimo“ ir baigęs Lietuvos nepriklau- somybės paskelbimu. Romantiška ir jo valdžia guasi diktatūra su jos priemonėmis kovoti su kitos krypties veikėjais; kokia čia „politika“, įei rezul- tatų ji laukia ne iš teisių ir teisėtumo, bet iš in- dividualės tautos dvasios srities, kuriai tereikią duoti nedrumsčiamos ramybės, kad stipriai pasi- reikštų ir duotų pagrindo valstybės tvarkai. Argi taip grindžia savo politiką socialistai-komunistai? Jie žmonių santykiams taisykles iš oro gaudo ar kabinete sugalvoja. Mūsasis „politikavimas“ tolimas nuo priverstinos bendruomenės, nuo protekcioniz- mo luomams ir k. k.

Aš čia nesprendžiu, ar visa tai pažanga, ar alt- žanga, ar paprastasis chaosas prieš įsigalint ir su- sikvistalizuojant kuriai naujai dvasios krypčiai. Nė nesiskelbiu su simpatijomis vienai ar kitai pusei; aš tekonstatuoju pliką faktą. Daugiau mums berū- pės ta viena literatūros sritis, ne visos kitos, kurių ar šioks ar toks vaidmuo visuomenės gyvenime. Literatūros srityje romantizmas duoda daugiausia galimybių, kuo mažiausiai varžo kūrėjo individua- lybę, tai ir visokeriopame laisvos kūrybos įvaira-

“r =

vime daugiausia randame ir rasime romantizmo elementų.

Aiškiausiai tai patvirtina ir mūsų literatūra. Jei romantizmo šaknys nebuvo galutinai iš Europos literatūros išrautos, tai mūsų literatūroje nebuvo mėginta nė viršūnės nulaužyti. Šiuo vienu atveju mes, visokeriopi šiaip jau atsilikėliai, atsiradome priešakyje Europos literatūrų. Tegul tik jos mus pažįsta ir įsidėmi. Mes turime kuo pasirodyti. Ro- mantiškai melancholingai, svajingai, kaž ko pasiil- gusiai ir mistiškai lietuvių prigimčiai romantiška- sis idealizmas tiek yra savas gaivalas, savoji sfera, kad iš jos išimti, nujau, bene regresuotų, jei ne vi- siškai užtrokštų. Praktikai mes netikę, technika mūsų menka, buržujų nėra, pramonės ir pirklybos nėra. Maža kas mus teverčia maišytis su kitais ir svetimu būdu persiimti. Vieni inteligentai teinter- nacionalizuoja mūsų tautą moterystėmis su svetim- tautėmis ir radikaliai gadina mūsų šeimų lietuviš- kumą. Bet jie visumo dar neatsveria ir tuo sako- muoju „šeimynų vėžiu“ mūsų dar nesuėdė. Tautinė mūsų dvasia ir nuotaika tebevyrauja daugume ir mes tebesame labai patvarūs konservatistai.

Iki šiol mūsų teorininkai darė labai stambią klaidą, tautiškąjį savo renesansą pradėdami nuo „Aušros“ laikraščio įsteigimo, nuo Basanavičiaus ir Šliūpo. Tai daryti mus palenkė ta pati roman- tinė mūsų nuotaika, aukšta egzaltacija, palinkimas viską poetinti ir superbolinti. Kai imame ką girti, tai pabaigiame dievinimu. Basanavičiui dėkingumo kupinomis širdimis mes šventėme visą eilę jo su-

čių: 50, 60, 70, 75 m. jo amžiaus, 20 ir 40 m. „Aušros“; vis aukščiau išsukdami „Aušros“ ir jos įsteigėjo rolę mūsų kultūros istorijoje, kol priėjome iki tautiško mūsų atgimimo alfos. Basanavičius ne pirmas formulavo tautiškąją lietuvių sąvoką savo „Priekalboje“ į „Aušrą“; tai įau buvo padaręs Var- nių kanauninkas Mikalojus Daukša savo prakalbo-

KS

je į „Postilą“ dar šešioliktame šimtmetyje. Tai buvo mūsų tautiškumo gemalas, o gimė tautiškumas tuojau, ligi tik pražydus Vilniaus romantizmui. Vil- niaus universitetas yra tėvas gimdytojas, Vilniaus universiteto vaikai auklėtiniai buvo tikrieji rene- sansininkai. Vilniaus universiteto istorininkai ir po- etai, lenkiškai ir lietuviškai rašę, yra pradėtojai mūsų renesanso, o ne aušrininkai. Po Daukšos pir- mas Juozapas Ignotas Kraševskis formulavo lietu- vių separatizmą nuo lenkų, romantiškai apote- ozuodamas Vytautą, tautinę lietuvių prašmatny- bę. Simanas Daukantas yra tikrasis mūsų tau- tiškumo tėvas, o ne Basanavičius su draugais. Ba- sanavičiaus ir „Aušros“ jubiliejus švęsdami, mes jiems atidavinėjome visa, ką tik brangų ir mielą turėjome ir dar pridėjome jiems svetimų, visos pusės šimtmečio darbininkų nuopelnus.

Vilniaus universiteto romantininkų dvasia ir tradicija mūsų literatūroje gyva išliko iki pasku- čiausių laikų, nėmaž nerodydama žymių, kad su šia gadyne pasibaigs. Per visą šimtą metų istorijos mes nerandame nė vieno plyšio mūsų literatūros romantizme. Vilniaus romantizmui studijuoti tu- rėtų būti mūsų universitete atskira katedra su or- dinariniu profesorium ir antrininkų, B Vokiečių universitetai turi katedras „Sturm und Drang“ pe- riodui su Goethe ir Schilleriu studijuoti.

Žiūrėkime. Vokiečiuose romantizmas savo vir- šūnių produktingume pasiekė 1806 m. Tada tik pra- sidėjo Vilniškis romantizmas, tučtuojau davęs kun. Ksaverą Bogušą !) (1810 m.) ir kunigą Antaną Straz- dą, sentimentalininką. Jo eilių rinkinėlis pasirodė 1814 m.:'„Giesmies swietiszkas ir szwintas sudietas par kuniga Untana Drazdawską. Wilniuy Drukar- nioy Kunigu Misionieriu“. Antaną Strazdą mes iki

') Šita pavardė yra tariama: Boguša, kaip: Rimša, Virpša, o ne: Bauža; šia pavarde kita giminė vadinas.

140

šiol nesiliovėme mylėję, jo raštus mėgę, jo asmenį romantiškai gerbę, nieko priešinga nežiūrėdami. Jo sentimentalizmui, jo „Siratos dainos“ įtakai pasi- davę tebesame, kai, sakysime pavyzdžiui, jo pavar- dę sentimentališkai sumaloniname į „Strazdelį“: Strazdas — Drazdauskas-Jezierza taip niekados ne- sivadino ir pirmiau nebuvo vadinamas. Nuo 1820 m. pradeda dirbti Stanevičiai ir S. Daukantas, Dioni- zas Poška ir daug kitų, spausdindami ar perraši- nėdami savo kūrinėlius ir ištisus darbus: (Darbay senuju Lituwiu yr Žemayčiu). Ir nebesiliauja sprak- sėję tos romantizmo žiežirbos tai Laurynu Ivinskiu Vilniuje, tai kunigu Juozapu Želvavičium Maskvoje: ir Saratuve, kunigu Pabrėža Kretingoje, kunigu Liudviku Jucevičium Petrapilyje, kunigu Antanu Ba- ranausku, kun. Antanu Vienažindžiu, kun. Rimavi- čium ir kun. Stanskiu ir kitais; pagaliau, vyskupu Motiejum Valančium. š

Istorininkai, gamtininkai, bažnytininkai, poetai, liaudininkai-demokratai, Kaudininkai-folklorininkai, — visi, visi romantiškieji tautininkai idealistai. M. Valančius lietuvių literatūrą privedė kuo ne iki pat „Aušros“. Tarp jo ir „Aušros“ mažesnis tarpas, neg tarp kilų, ir tas užpildomas rašytąja literatūra. Aušrininkai tuo tik labiau pasireiškė, kad ėmė pe- riodiškai rodytis, o lyginamasis jų tautiškas svoris ne tik neviršijo, bet gal nė neprilygo Sim. Dau- kanto ar M. Valančiaus svoriui.

Antra mūsų teorininkų klaida, kad aušrinin- kus ir dabartininkus mes nesąmoningai praminėme romantizmo epigonais; lyg juos palydėdami į ka- pus, mes marintume ir palį romantizmą, kaip li- teratūros kryptį. Su aušrininkais lietuvių literatū- ros romantizmas nė nemano mirti; dabartininkuo- se Lk siekia savo gražumo viršūnių. Dabarti- ninkai mūsų literatoriai — romantizmo šulai rašy- tiniai, ne epigonai, ne paskutinieji mogikanai. Net ir tie, kurie lyg tolėliau stovėtų nuo romantizmo ir

A —

būtų realistinių krypčių atstovai, esmėje tokie pat romantininkai. Vincas Kudirka takte pozitivistas, o nuotaikos romantinės: jis Mickevičiaus ir Bairono pojiulerintojas. Antanas Žukauskas-Vienuolis lyg listas, o mielai renka ir kuria legendas. Realis- tasžir. Aišbė, o koks jis skaistus tautininkas! Ir tos realistės Julijos Žimantienės-Žemaitės toks etno- tako turto apstumas, kad romantininkai būtų ėl jų tik laižęsis. Ką jau besakyti apie kun. Mairo- nį-Mačiulį liriką-baladininką, tautininką-gamtinin- ką, kun. Aleksandrą Dambrauską-Jakštą tautininką- dievininką, kun. Juozą Tumą-Vaižgantą tautininką- gamtininką, kuone panteistą, Vilių Storastą-Vydū- ną — teosofą mistiką. Vis tai žmonės, epigonais vadinami, kurie tačiau dar toli gražu nenurimo, paskutinio žodžio nepasakė, o ir mirdami matys dar skaistesniais žiedais pražydusius romantininkus: Vincą Krėvę-Mickevičių, Vincą Mykolaitį-Putiną, Mykolą Vaitkų, Liudą Girą, Petrą Vaičiūną ir k, o šieji vėl matys dar jaunesnius: Santvarus, Inčiūras ir daug kitų, kurie tebeauga ir skaisčiai dar nepa- sireiškė.

Štai, kokį romantinį „manifestą“ Vydūnas pa- skelbė dar 1915 m. įžangoje į visą eilę savo visuo- meniškai-pedagogiškai - tautiškai-filosofiškų leidinių, jo vadinamų laikraščiais, kurie tačiau toli peržen- gia laikiną reikšmę ir yra neveikiai pasibaigsiančio svarbumo: mūsų kultūros istorijoje Vydūnas dau- giausia jais išliks nemirštamas. Gaila, kad „Nau- jovę“, „Jaunimą“ ir „Darbymetį“ mūsų inteligen- tija mažiau žino, neg jo dramatinius veikalus: šie netiek reikšmingi. Vydūnas štai ką skelbia.

„Naujas amžius aušta žmonijai. Vis aiškiau ma- tyti materinės kultūros griuvėsiai. Bet šviesiau ir pradeda spindėti širdies ir sielos kultūra visur, kur jos tik ir maža tebuvo. Naujasis amžius tarsi rytmečio vėjais užgieda: Žmonijos verta vien

==

tėra širdies skaistybė, dvasios šviesa, sielos grožė ir tvirtybė.

Naujais laikais ir priėjo Lietuvai... Ji (dabar) galės daugiau savo valia dalyvauti tame, kas auk- ščiausias visos žmonijos, rūpesnis yra, būtent, žm o-

aus atsilukštinimas, jo pažanga, jo kilimas. (Vadinas, pirmasis romantizmo motyvas — indivi-

ualizmas. T.)... Tas žmogus yra pažangesnis, kurs yra savo žmoniškume daugiau atsilukštinęs, kurs yra praktiškesnis už kitus... Žmogaus kilimo kliū- tys nėra tiek jau svarbios materinės, kaip dvasios ir sielos kliūtys. Šitas reikia pirma šalinti. Tuomet kitas lengviau apveiksime. Ir pagaliau visam tam reikia gyvo, tikro, tvirto noro.

Taip rūpinsimės vyriausiais savo reika- lais. Ir atversime visus dvasios ir sielos galių var- tus. Nūnai yra kaip tik tas metas, kuriuo tos ga- lios nori viršų gauti... Lietuvių tauta te- gali išlikti gyvendama aukščiausiomis prakilniausiomis galiomis (vadinas, antrasis romantizmo motyvas — tautiškumas. T.). Jos kul- tūra tegali atsilukštinti skaidriausiame ir geriau- siame kvape. Todėl ir vien toksai teturėlų mūsų tarpe prasklisti. Tai turėtų būti mūsų alkimas kas dieną ir kas valandą. Taip tegalėsime sveikti,“pa- sveikti ir sveiki išlikti. Taip tegalėsime augti ir žmonės tapti. (Vadinas, trečias romantizmo mo- tyvas — universalizmas. T.).

Visi kiti dalykai antros eilės svarbumo. Pirmojį eilėj stovi kaipo pasaulio pažangos veik- snys žmogaus esybė, jo siela... Ji turėtų būti gyvenime valdymo veiksnys. Tik ta tauta, kurioj taip yra, gali būti su tiesa vadinama kultūros tau- ta. Jos kultūra nebus nykimo, bet augimo sąlyga ir „prietaisa“. Ir iš viso šis „žmoniškumo“ apašta- las Vydūnas yra gryniausis vokiečių romantininkų

' tipas, Šellingo, Tyko, Novalio pakartotojas.

— 43 —

„Naujovė“, „Jaunimas“, „Dabartis“ skelbia ne tos dienos bėgamuosius reikalus, bet amžinuosius, kartais utopiškus, kaip ir dera romantininkui-ide- alistui, tautos skyrium ir žmonijos bendrai gyve- nimo dėsnius. Šie leidiniai yra aukštos prasmės tautos auklėjime, nors kai kurie teosofiškieji ma- nymai, ne tek principai, yra nepriimtini. Vydūnas tebėr gyvas, tebeveikia ir dar daug žada lietuvių raštijai, nors suėjęs 60 metų; jis tebėra ir dar bus šulas rašytinis, kuriuo remias jau antroji jaunoji karta ir ilgai dar remsis, sudarinėdami įaunuome- nėje idealistišką kryptį. Jo beletristika, ai man, nebe tiek stipra, kad galėtų gaminti sau lygius. Ji yra skaitytina, bet nėra klasinė. Vydūnas dar nepaseno ir nesensta — „Amžinoji Ugnis“ jį tebešildo ir te-

egaivina.

Ne iš jo, bet šalia jo tebeveikia kiti vis inten- syvėjančiu talentingumu su romantinėmis savo misterijomis, orientalizmu, istoriškumais, pasakiš- kumais, dvasiškumais. Literatūros veikalų aš čia neminėsiu — tai kurso paskaitų bus dalykas. Aš čia tik pažaisiu pavardėmis, kurios sugretintos ro- dys mums anąjį nuolatinį romantinio idealizmo intensyvėjimą mūsų literatūroje nuo pat pradžios ir iki mūsų gadynės. Rūšimis:

1. Strazdas — Vienažindys — Jakštas — Mairo- nis — Putinas — Inčiūra.

2. Daukantas — Basanavičius — P. Klimas — J. Yčas.

3. Poška Ivinskis — Vištelis Vaitkus.

4. Fromas — Čiurlionienė — Aišbė (Laisvė) — Vaičiūnas.

5. Tatarė —Valančius-— Alekna — Pečkauskaitė.

6. Didžiulienė — Pelėda — Puidienė.

7. Vaižgantas — Penkaitis — Bičiūnas — Krėvė

— Putinas. Žinoma, rimtai išrūšiuoti mūsų literatorių negi pasiseks: jie dažnai esti dviveidžiai ar net trivei-

ŽuL—

džiai, keleriopų rūšių raštų tiekėjai, o visi ankštai susirišę tomis pat romantinėmis tradicijomis iki pat paskučiausios kartos, kurios priešakyje, saky- čiau, stovi Inčiūra su savo ypatingu psichės vaiz- davimu, giminyste su vėlėmis ir eilėmis:

Jei mylėt tik vieną mirksnį

man teleistų Paslaptis, —

Aš visas dienas kentėčiau,

kol tas mirksnis man sušvis!

Ašei degčiau kaip liepsna,

aš skraidyčiau kaip erelis —

tegu žino visos šalys,

kad mylėti atėjau,

0, jaunyste, tau, tik tau. Ir tt.

Vadinas, romantiškojo idealizmo motyvai: in- dividuum, nacija, universum, buvo ir tebėra neiš- semiamas idėjų, minčių ir obalsių šaltinis litera- toriams lietuviams, kaip jie tebėra prancūzų neo- romantikams: Verhaeren, Roinard, Edmond Ros- tand, Romain Rollan, Oskar Milašiui ir daugybei kitų vyrų ir moterų, kurie dabar sparčiai sudari- nėja atsvarą žiauriam ir siauram materializmui,.

Mūsų menuose darosi tas pat. Kurie ir kokie kūrėjai yra pirma buvę, pasako meno istorikas Galaunė. Iš plastikų mes turime pasaulinio garso M. K. Čiurlionį, skaisčiausiai pražydusį ramantizmo gėlėmis. Kitiems mūsų Čiurlionis Nitzschininkas, o man jis „medžiagos dvasiai pavergėjas“, ketvirtojo ir penktojo matavimo Atkis rojaus ir visokių be- galybių pasiilgėlis, begalinių liūdnų procesijų vaiz-

uotojas. Man romantininkas ir A. Žmuidzinavičius su jo girios šmėklomis, su susigriežimu, smėlio kaitra, tautiškomis pelkėmis; ir Juozas Zikaras su vaizdais laisvės ir mirties už tėvynę; ir Antinas su Grybu; ir mūsų muzikai-etnografai. Pagaliau, ir ekonomistai su Petru Vileišiu priešakyje, kurs pra- monę grindė tuo pat tautiškumu, kaip ir literatū- rą; taip romantininkai europiečiai, kurie Europos

5

ekonomiją tikisi pagerinsią — susilaukę | sio kada pasaulis susitars kits kitam skolas dovanoti.

Aprašomajam romantiškam idealizmui eina an- tras šimtmetis, jau turėjęs pirmiau trijų šimtme- čių istoriją. Proto kryptims tai labai rimtas am- žius, nes jos tepagyvena 20—50 metų ir išauga, kaip iš vaikiškų marškinėlių. Jau tas ilgametis gyvenimas lemia romantizmui pas mus ir ilgą ateitį, gal antra tiek, gal trisyk tiek, o gal roman- tizmas ir visai neišnyks, kaip esminis Žmogaus sielos pasireiškimas.

Tai Lietuvos jaunuomenei ir visuomenei aš peršu juo atsverti materializmą, kurs grynajai lite- ratūros kūrybai — grabas, visuomenės ir politikos rūpesčiams — tik vienas apsivilimas.

Literatūra.

1. P. S. Kogan: Romantizm i realizm v įevropejskoj litera- ture XIX viek. Petrograd. 1919 m. 125 p.

2. Kazimierz Brodziūski: O Klasycznošci i Romantycznošci tudziež o duchu poezji polskiej (1818) 1918, 115 p.

3. I. L. Zamotin. Professor aa Varš. Universiteta: Ro- mantizm dvadeatych godov XIX stol. v ruskoj literature. Tom II SPB, 1913. 453 p.

4. K. F Golovin (Orlovskij); Russkiį roman i ruskoje ob- ščestvo. SPB Čast I; Romantizm.

5. M. Spėtylienė: Didieji prancūzų romantikai. „Lietuva“

1927 m. N 149 — 151

6. Akademik A. P. Veselovskij: V. A. Žukovskij. Poezija čuvstva i „serdečnogo voobraženija“. Petrograd 1918, 550 p. (XIV. Poetika romantiki).

7. Andrzej Niemojewski: Dawnošė a Mickiewicz. Warsza- wa, 232 p.

8. P. S. Kogan: Očerki po istorii Zapadno-Jlevropejskoj Literatury. Tom pervyj. Moskva. 1923, 376 p. (Romantizm i poezija „Mirovoj skorbi“).

9, Istorija niemeckoj literaturi Vilgelma Šerera. Čast II. 1863. 401 p. (Filoi diejatelnost staršeį romantiki. Mlad. romantika. Starš. romantika. Rom. opiti. Gete.)

10. Enciklopedičeskij slovar. Izd. Brokgauz TPB. 1899.

240)

1. Gr. f. de La-Bart, doktor istorii zapadnoj literatury : Litereturnoje dviženije na zapadie v pervoj treti XIX sto- letija. II. Romantičeskij sintez (1780-1830), Moskva 1914, 245 p.

12. Stanislaw Szpotaiski: Adam Mickiewcz i jego epoka. Tom I. Racyonalizm i romantyzm. Warszawa 1921, 248 p.

15. St. Tarnowski: Hystorya S, polskiej. Tom IV, wiek XIX. Warszawa, 1906, 478 (1924—30) II. Walka kla- sykow i romantykow.

14. i Strich: Deutsche Klassik und Romantik. Mūnchen,

15. M. Souriau: Histoire du romantisme en France,

16. Czemu dziš w poezji niemamy stowikow; Studyam li- terackie przez Ks. Karola Niedziatlkowskiego, biskupa Samoskiego. Wilno 1901, 273 p.

„ M. Biržiškos: Lietuvių literatūra Vilniaus Universiteto metu. 1921, 70 p.

18. V. Dubas: Chateaubriand'as. 1925, 317 p.

19. Bronislavas Chlebovskis: Lenkų literatūra, 1795-1905.

1926, 506 p.

20. Wiek XIX. sto lat mysli polskiej. Pirmieji tomai

21. Piotr Chmielowski; Hystorya literatury polskiej. Nuo

trečiojo tomo,

22. Al. Brūckner: Dzieje literatury polskiej. Antras tomas,

23. Zlota przędza poetow i prozaikow polskich. Trys pir-

mieji tomai.

21. Z. Wasilewski Od romantykow do Kasprowicza,

25. Z. Wasilewski: Promienišei, Filareci, Zorzanie.

26. M. Zdziechowski: Byron i įego wiek.

57. Mochnacki: O literaturze polskiej w XIX stuleciu.

„Židinys“, 1927 m. 10 Nr.

Pastaba:

Straipsnį rašiau ne teologiškai: tam aš nė pasi- rengęs neesu, tai ir scholastiškojo griežtumo ne- išlaikiau. Pav. 1) 21 p. esu pasakęs: „Stodami ide- alizmo pusėje, sakome: materializmas — blogybė; jis - velnias; idealizmas — gerybė; įis — Dievas. Ir stengiamės bent dvasia būti sąjungoje su Dievu, nematerinėje sferoje“. Man rodės, tai būsiąs gra- žus, krikščioniškas posakis, 0 pasirodo neesama galima pasakyti: „gerybė — Dievas“, nes Dievas

471

vienu gerumu nepasakomas: yra ir daugiau Jo sa- vumų. Tik man tam kartui to nereikėjo.

2) 33 p. esu parašęs: „Ag ir Jėzaus Nazaretiečio mokslas apie visuotinę meilę, gyvenimo ir išga- nymo pagrindą, neįvykinamas, o dėl to niekas jo nevadina utopija. Utopija tik idealas; jo viršūnių nepasieksi, o siekti vis dėlto visiems privalu; ir las geresnis, kurs aukščiau pakyla į idealą“. Ir tas posaki man rodės būsiąs net apologija sunkiai vy-

inamam gyvenime meilės įstatymui, 0 pasirodo — jo pasmerkimas. Aš nemaniau, Kristaus įstaty- mas nėra pildytinas, kad neįvykinamas. Bet-kuris „summum jus“ nesti absoliučiai įvykinamas, o dėl to vykinti reikia, už nevykinimą baudžiama.

3. 41 p. rašydamas apie dabartinius mūsų rašyto- jus romantininkus, pasakiau pats esąs E andniaLiss gamtininkas, kuone panteistas“. Suprask: esu toly- gus romantininkas, kurie „kai imame ką girti, lai pabaigiame dievinimu“ (38 p.). Tai nėra mano „panteistinė išpažintis“: mano pasaulėvaizdis du- alistinis; tai yra girdėjusi visa mano auditorija, kai dėsčiau Vydūno teosofiją — budizmą.

Jei kas, būdamas itin jautrus Religijos daly- kuose, šiais mano posakiais pasipiktino, atsipra- AN prašom juos suprasti — maniškai, ne saviš-

ai. „Židinys“. 1927 m. 312—13 p.

Pirmoji blaivybės literatūra.

Blaivybės istoriją Lietuvoje bene pirmas bus palietęs dabartinis Lietuvos Universiteto profeso- rius kan. Antanas Alekna (gimęs 1873 m. Radvi- liškio parapijoje, kunigu įsišventęs 1898 m.) „Vie- nybėje* 1918 m. 7 Nr. ir k. Paskui tą patį panau- dojo savo monogralijoje „Žemaičių Vyskupas Mo-

y Cia

tiejus Valančius“. Parašė kun. Antanas Alekna. Šv. Kaz. Dr. leidinys 341 Nr., 283 p., (118—129 p.),

Pirmuoju A. Aleknos raštu piečiau ir daugiau šaltinių radęs, antras Lietuvos blaivybės istoriją yra išdėstęs Michal Brensztejn: „Bractwo trzezwošci na Litwie, giownie w Djecezji Žmudz- kiej 1858—1863*, 40 p. (Žr. „Rocznik Towarzystwa Przyjaciot Nauk w Wilnie“ 1915—1918, t. VI).

rečią paminėsiu kun. Juozą Tumą (gim. 1869 m. Svėdasų par.): „Žemaičių Vyskupo Motiejaus III Kazimiero Valančiaus-Valančiauskio Blaivybės Gromatos ir Senoji Blaivybė“, Rygoje 1915 m. 86 p.

Kam rūpėtų patirti visa blaivybės akcija, kreip- sis į šiuos šaltinius. Man šiuo tarpu terūpi lietu- viškieji priešalkoliniai leidiniai.

Rimtą priešalkolinę akciją yra pradėjęs airiškis kun. Matthew (skaityk: Matju) ir Popiežius Pijus TX, kuriam Matju bavo įrodęs tos akcijos būtinu- mą ir naudingumą. Taigi pirmasis priešalkolinis raštas Lietuvą pasiekęs buvo Popiežiaus Pijaus IX; įis visam pasauliui įsteigė „Blaivybės Broliją“, pa- vesdamas ją Graudulinės Švenčiausios Panos Mari- jos globai.

Šventojo Tėvo balsą pirmieji išgirdo Lenkų Ka- ralijos katalikai, tad ir lietuviai suvalkiečiai. Pijaus IX Broliją lenkai supopuliarino leidiniu „Wykaz

rzyįęcia do Bractwa Trzezwošci pod opieką N. B ią Gromnicznej, od O. Šw. Piusa IX založone- go“ w Piekarach 1560 m. Šitą leidinį lietuviams patiekė vėliau nežinomas vertėjas, greičiausiai ku- ris kunigas suvalkietis: „Rodikle prijemima ing broctwa blajwistes po apieka sz. Marijos Panos Gramnicziu nug tewo szw. Piusa IX istalilas“. 1862 m., 12 p.

Užnemunės klebonais pasekė veliuonyčiai kle- bonai, Veliuonos ir kaimynų, Žemaičių pusėje. Žemaičių klebonai blaivininkai asmenyje savo Ga- nytojo vyskupo Motiejaus III Valančiaus 1800—1875

„P

49 —

rado visa siela atsidėjusį blaivybės protektorių. Jis tatai blaivybės akciją pradėjo, propaguodamas Pi- jaus IX Blaivybės Broliją savo leidiniu: „Apė bro- stwą blajwistes“, 1858 m. išspausdintu žniuje 40.000 egzempliorių pas J. Zavadzkį. Buvo sulygta, skupas už spausdinimą tada sumokėsiąs, kai bus visas leidinys paskleistas. Tačiau rusų valdžia su- sigriebusi konfiskavo visą leidinį, ir skiriamuoju laiku jis nebepaplito. Jis daug vėliau ėmė vaikš- čioti per rankas, kažin kaip išvaduotas iš arešto.

Patsai vyskupas Valančius spauda nieko daugiau nebėra paskelbęs. Bet jam pradėjus, pasirodė nema- Ža jo pavaduotojų. Jie Vilniuje išspausdino visą eilę originalių ir verstinių brošiūrų abstinentinio turinio. Kuo ne visus šiuos leidinius yra parūpinę Žemai- čių vyskupijos kunigai, kur Ganytojas itin smar- kiai veikė, blaivindamas savo tikinčiuosius.

Užtat vyskupas Valančius nuolat bėrė Ganytojo grometas, kurios būdavo po tris kart paskaitomos iš sakyklų. Aš jų esu surinkęs 17. Aplinkraščių į visą Žemaičių vyskupiją 5: 1—1858 m. gruodžio 23 d., 2—1860 m. rugsėjo 9 d., 3 — be datos, 4— 1861 m. spalių 28 d., 5—1862 m. spalio 12. Kuni-

ms 5: 6—1858 m. spalio 11 d., 7—1859 m. kovo

d, 8—1860 m. sausio 30 d, 9— 1860 m. kovo 18 d., 10—1860 m. gruodžio m. Dvarininkams 2: 11—1859 m. kovo 14 d., 12—1862 m. gruodžio 12 d. Atskiroms parapijoms 4: 13— 1861 m. sausio 24 d., 14—1862 m. geg. 5 d., 16—1862 m. rugsėjo 14 d. ir 17 — testamentinė, nepaskelbta vyskupui gyvam tebesant. (Žr. minėtąją mano knygelę).

Bendrąsias Grometas vyskupui Valančiui sura- šinėjo įo sekretorius, paskui įo Seminarijos Rekto- rius kun. Juozapas-Šilvestras Dovydaitis-Dovidavi- čius (1825—1882). Jis gi ir skyrium yra paleidęs tris dalis „Sziauleniszkis Senelis“: 1 d. 1860 m., 57 p. (pakartotinai 1863 m., 61 p.; 2 d. 1862 m. 37 p. ir 3 d. 1864 m. 61 p.) Ketvirta dalis: „Gyve-

4

502

nimas Stepo Raudonnosio ir kiti naudingi skaity- mai“, 54 p. išėjo autoriui mirus.

Be tų didžiųjų blaivybės skleidėjų ir platintojų spauda ir raštu prisidėjo: |

Kun. Damininkas Budrikas, išvertęs iš lenkų kalbos brošiūrą Z. N., išspausdintą Lešne dar 1846 m. vardu: „Krzyž domowy, czyli co trzymač i są- dzič o piciu gorzalki“: „Namų Križius kajp rejkie sudili yr mislili apej gierima arielkas“. — Kalbas suraszytas diel pamoksla, parsaugojima, yr pažitka wisokie stona yr amžiaus žmoniu, norientiu parisz- kaditie neszeziestiems ysz gierima arielkas paej- nantioms. Par Ž. N. Lenkiszkaj paraszitas. O da- barčio ant liežuwi lietuwiszka pardietas par... Kasztu Mauryca Orgelbranda. 1859. Spaustinie A. Syrkina 86 p.

Apie kun. D. Budriką tiek težinau. Gimęs 1798 m., kunigu įsišventęs 1828 m., tur būt, Vilniaus vyskupijoje, nes vikaravo Sviryje. Paskui kunigavo Aukštaičiuose, o kur, nėra žinios. Budriko kalba žemaitiška, Telšių tarmė; tačiau kur buvo gimęs, irgi nėra žinios, nors teiravaus. Mirė 1873 m. in- validu prie Zabolocko bažnyčios Radomo dekanate. Nėra žinios, kaip ir kam jis mirtų išvažiavo į sve- timą ir tolimą kraštą, šia altarijų Lietuvoje buvo gana.

Kun. D. Budriko kalbos pavyzdžiui pakartosime čia jo —

Prakalbiejimas.

Raszitoje kningu ar taj anas isz sawa galwos arba isz kokia kita liežuwi i sawa kalba pardieje; ture papratima, sawa proce paszwenste asaboms nuog swieta pawožotoms, prietelems, yr kitoms kuriu kokiu Josku daswieczije. O asz kajpo užgi- mis Žemajtiusi yr tynaį iszaugies; dabarezio par ilga cziesa esans Lietuwoj; diet abeju giminiu, tan maža kningiala apierawoju: — priimkiete tan mana

> 5) -

proce su giaru szirdie! — To tiktai troksztu: — idant skaititoje yr patis isz anos pažilkawotu, o ką iszskajte, kitims apsakinietu.

K. Dominikas Budrykas“.

Pralotas Kalikstas Kasakauskis (1792—1866), Ak- menės klebonas. Apie jį esu parašęs „Tiesos Kelio“ 1926 m. N. 3—4. Jis davė dvi brošiūras: „Gyrtibe ir blajwiste“ apraszi kunigs pralots Kassakauskis. Wilniuje spaustuvieji Juzupa Zaw. 1859 m., 24 p. Ir „Pasaka apej pasznekesnį larp welnia yr szim- koriu po alsižadieima kalalikų nuo gierima ariet- kos“ paraszi kunigs pralots Kasakauskis 1861 ir 1862 m. 55 p.

Seinų vyskupijos kunigas Antanevičius išvertė iš lenkų kalbos populiarią ten: Ks. Feliks Gondek : „Gorzalka žrėdiem wszelkich zbrodni wobec Boga i ludzi“. Bibliografas Estsreicheris teparodo jos 1864 ir 1868 m. leidimus; tuo tarpu gi lietuviška- sis jos vertimas yra išėjęs 1862 m. 198 p.: Arietka ira Szaltiniu wisokiu piktibiu priesz Diewa ir žmo- nes. Wilniuje. Apie kun. Antanevičių nieko nežinau.

Visi šie leidiniai religinio pobūdžio, netalentin- gai parašyti, nuobodūs, bloga lietuviška kalba. Pla- čiau į lietuvių literatūros dirvą ketinta išeiti su specialiu laikraščiu: „Pakelejwingas“. Jį buvo su- manęs vysk. Valančius ir leidimo paprašęs, tačiau iki pat galo amžiaus to leidimo negavo.

Nepasisekė nė Laurynui Ivinskiui (1808—1881) paleisti „Ajtwaras“. Tai jis gavo tenkintis nuo 1846 m. leidžiamais „Melskaitiais arba kalendo- riais“, kur jis dėdavo ir literatinės vertybės prieš- alkolinius raštus. (Žr. mano: „Laurynas Ivinskis“ 67 p. „Dirvos“ leidinį). Žymiausi ir dabar dar ne- nustoję savo vertybės yra kun. Antano Baranausko (1835—1892) 1860 m. 34 p.: „Giesmė apei girlybę“. Paskui šią savo giesmę išvertęs lenkiškai, autorius įdėjo į „Przegląd Katolicki“ 1863 Nr. 32, 507 p.

52 N

Tam pat Ivinskio Kalendoriuje pirmą kartą 1863 m. buvo išspausdintos dvi šventos A. Bara- nausko Lake apie lai yois „Padėkavonė šven- čiausiai Motinai už blaivybę“: „Sveika Marija, be grieko pradėta“. Ir trumpesnė: „Sveika Marija, danguj išaukštinta“. Abi tebegiedamos visoje Lie- tuvoje. (Žr. „Šiaulėniškis Senelis“. Visos penkios kun. J.-Silv. Dovidaičio dalys. Perredagavo ir pa- skaitą pridėjo doc. J. Tumas. 268 p. „Dirvos“ lei- dinys).

Be to, to pat A. Baranausko plačiai buvo žino- ma rankraščiuose: „Dievo rykštė ir malonė ir gir- uoklių sueiga“, 1910 m. 35 p. Ad. Jakšto išleista. Žr. mano: „Antanas Baranauskas“, 1924, 117 p. „Vaivos“ leidinys.

Daugiau rimtesnių eiliuotų raštų apie blaivybę nebeaptinkame iki pat 1925 m., kada Jonas Mar- Lynailis parašė savo „Blaivėk“, 71 p. satirą, Kal. Bl. Dr. išleistą.

Beletristine proza tai buvo gerų raštų: Kun. Ka:. Maciaus „Paskutinis butelis“, Kun. Kaz. Pakalniš- kio — Dėdės Atanazo ir dar vieno kito. Tuo pal laiku rankraščiuose kursavo po Lietuvą kun. Stan- skio, Lygumų klebono, satiros — pamokslai. Vėliau ir jie rado vietos kaž kuriame ten lietuvių laik- raštyje.

Tie blaiviosios literatūros rūkeliai pasibaigė, įsikūrus Lietuvoje Katalikų Blaivybės Draugijai kuri jau sistematingai spausdina knygas ir brošiū- ras blaivybės idėjos propagandai ir atskiri leidėjai. A. Lėvanas: „Abstinencija žiloje senovėje“, 1925, 4 sl.).

Pal) „Sanlura“ 1 Nr., 1926.

—3—-

Pirmieji žydų žingsniai lietuvių literatūroje.

D-ras N. Feinbergas: Tautinių mažumų pro- blema. 1922. 18 p. in 4".

Urias Kacenelenbogenas: Vilniečio balsas. Ver- sta iš žydų kalbos. G. Pelkevičailės įžanga (3). 1922.

35 p.

Urias Kacenelenbogenas: „Žydo žodis“. „Lietu- vos* Nr. 189—190.

G. Rultenbergas: Simanas Daukantas Lietuvių šiylaimą pranašas. Su prof. Mykolo Biržiškos pra- kalba. 1922. 64 p.

Bernardas Fridmanas: Gyvenimas ir įurispru- dencija. „Teisės“ Nr. 1, 45—6 p.

0. Finkelšteinas: „Mūsų įstatymai teisės švie- soje“. „Teisės“ Nr. 2, 19—22 p.

Mykolas Cimkauskas: Kuriais įstatymais gy- vena Lietuvos valstybė? „Teisės“ Nr.3, 22—27 p.

M. Lurje: Žydų spauda apie Lietuvą. „Lietu- vos Balsas“. 1921 m. Nr. 60, 63.

Neabejoju, jog ir kitur bus buvę mano nepa- sergėtų kokių mažmožių. "Tačiau iš viso nedaug; pirmieji žingsniai dar labai nedrąsūs ir turi ypa- tingą būdą.

Žydai — inteligentų tauta. Jie be jokios išimties miestelėnai, buržua; jiems mokyklos lengvai pri- einamos. Hyperprodukcija o knkoEs jų pajėgų pirmų-pirmiausia reikia aiškinti, kad žydai baigia Ražaii, į savo rankas viso pasaulio periodinę spau-

ą. Priežodin įėjęs žydų solidarumas ir greitumas paduoti jiems reikiamas žinias visam pasauliui da- ro juos galybe politikoje ir ekonomijoje. Žydui šiandien lenkias pirmos savo tariamąja galybe val- stybės. Bet tai mums šiam kartui nerūpi; nei mes jiems, kol kas, to įsigalėjimo pavydime, nei muštis ketiname, kol mums už jų galvos dar nėra savo

-M4-

tėvynėje per ankšta. Gal ir visai nesusimušime, jei jie žinos savo ekspansijai ir godui saiką ir ribą. Tai jiems padiktuos gyvenimo gudrybė ir išlikimo instinktas. Su saiku ir matu — žydai yra ir gali visados būti mums didelės naudos pirklyboje ir pramonėje. Bet to maža.

Žydai inteligentingi ir talentingi. Jiems visose srityse pasitiesęs platus kelias; ne tik laikraštijoje ir politikoje, dar moksluose ir literatūroje. Ir visų visi menai turi žymių savo atstovų žydų. Kurioje tautoje, kurioje valstybėje jie yra įmišę, toms tau- toms, toms valstybėms duoda žymių administraci- jos vyrų ir literatūros koriliejų. Dažnai dėl to tos tautos pavaitoja, kad joms žydai įnešą ypatingos anarchijos, destrukcijos į valstybės tvarką ir į mo- ralybės sritį; tikriau, nihilizmo į visą sielą. Bene prie tokių tenka mums priskirti ir naujausį rusų rašytoją žydą: Eliją Ehrenbergą, autorių: „Neoby- čainyja pochoždenija Chulio Churenito i jego uče- nikov“... etc. 1922. 354 p. Bet kitur, kaip va: An- gluose, Vokioje (užmuštasis finansų ministeris Ra- tenau), Lenkuose žydai yra paėmę ir labai daug garbingų pozicijų, tarnauja tų kraštų mokslui ir literatūrai.

Lenkai negali atsigerėti pirmuoju šiais laikais savo talentu ir apsišvietimu XVIII ir XIX amž. len- kų veikalų tyrinėtoju istorininku Simanu Askenaziu (Lietuviams jo vardas pergerai žinomas: jam gi lenkai yra pavedę diplomatijos keliu pavergti Lie- tuvą Lenkijai). Pirmasis šių dienų lenkų literatū- ros istorininkas yra vėl žydas Vilhelmas Feldma- nas, autorius „Wspėlezesna Literatura Polska“ (nuo 1361—1907 m.), „Wypisy z Literatury Polskieį cza- sw najįnowszych (nuo 1864 — 1905 m.). Ir kitų rimtų veikalų literatūros srityje. Poezijoje vis la- biau garsėja Tuvim („Sokrates skaczący“ ir k. au- torius). Bet jų ir nesuskaitysi — tiek daug žydų dirba lenkų raštijoje.

- 55 —

Žydų būdas—asimiliuotis su galingais, įsiskverbti į jų kultūrą, paliekant patiems savimi, sau-žydžiais. Kaip pas mus, štai, Kaune pilna žydų rusų, taip Varšuvoje pilna žydų lenkų — paviršutiniškai, nes kitų tokių tvirtų tautininkų, kaip žydai, daugiau nėra pasaulyje. Nėra tad jokių abejonių, kad žy- dai paviršutiniškai ims asimiliuotis ir su mumis, lietuviais, kai mes tvirtai susidarysime savo val- stybę ir tesėsime rimtai padirbėti savo universitete. Ir tokiame, koks jis yra, šiandien žydai jau suda- ro arti pusės visų klausytojų. Neturėdami kur ge- riau, bevelija žydai nors kokių žinių gauti čia pat vietoje; ir jie čia ieško, kol kas, išimtinai prakti- kos žinių: gydymo, teismo, technikos ir p. Neži- nau, kiek žydų yra humanitarinių mokslų fakul- tete išviso; žinau lik, jog lietuvių literatūros sky- riuje jų nėra nė vieno. Abejoju taip pat, ar yra jų filosofijos ir kalbotyros skyriuose. Sios sritys ne- gali jiems duoti pelno.

Jei taip, tai kokios gi begali būti kalbos apie žydų dalyvavimą lietuvių literatūroje? Imdami li- teratūrą raštijos išviso prasmėje, mes jau užtinka- me žydų vardus. Juos čia gyvenimo reikalas jau įtraukė. Juk mes su žydais gyvename vienoje tau- tinėje lietuvių valstybėje. Žydams, kaip ir kitoms tautoms, atviras kelias teisėmis gintis ir savo teises gal Tad 4 mūsų Seime kalba kalbas, ir jos lie-

a raštu; dalyvauja teismuose, kur aiškina įslaly- mus; tuos, būtent, kurie naujai yra susidarę šios valstybės reikalui.

Be to, statomės valstybę; mums, lietuviams, ne- naują: mes ją tik atstatome; mūsų tautų mažu- moms, sako jos, naują. Šiaip ar taip, kas nori nau- dotis sutvarkytos valstybės gerumais, tas turi pri- sidėti prie jos tvarkymo; savo rankomis, anot to, išsikepti tas bulbes ir išsikasti iš žarijų, kurias pas- kui valgys. Lietuviams ėmus žvairuotis, kad val- stybę atsistatome ir tvarkome mes patys vieni lie-

5

tuviai, kitų gi tautų žmonės arba laikosi pasyviai, arba net kliudo aktyviai, vokiečiai ir žydai (lenkai ar tik sulenkėję lietuviai — ne) mėgina viešai, sei- me ir raštijoje, pasirodyti taip pat dalyvaują Lie- tuvos atstatyme arba nors platoniškai jai pritarią.

Tai labai įdėmi literatūros rūšis, kuriai pradžią yra padarę Lurje ir Kocenelenbogen. Jie davė lie- tuviams į jų kalbą išvertę tokių žydiškosios lite- ratūros vietų, kurios kaip tik reiškia žydų rašyto- jų palankumą Lietuvai ir lietuviams. Kadangi žy- das yra komersantas visados, o šiaip tik retkar- čiais, tai ir ši literatūra, kaipo tokia, nėra rimta ir

astovi. Ji lietuviams surašyta tikslu — do ut des, ol galima laimėti žydų nusistatymui ir plačių pla- čiausių teisių įgijimui bent vienoje, nors mažutėje, valstybėje. Ir nebebus tokių literatinių manifesta- cijų, kai matysis — maža laimėjimų. Tas pats mi- nėtasis Kacenelenbogen, žydams ne tiek laimėjus, kiek norėta, Lietuvos konstituciją sudarant, karčiai sakės: Dėjau eiles „O Bielom Konie“ (Vytis); da- bar tokių eilių nebeįdėčiau...

Savo darbų manilestacijai, ne lietuvių literatū- rai, reikia priskirti ir tą sistematingą medžiojimą kad ir labai menkos vertybės savo rašteliams di- delių lietuviškųjų vardų, kurie savo šešėliu ap- gaubtų įuos. Entuziastinga idealistė G. Petkevičaitė „džiaugsmingai deda savo parašą“ (duoda įžangą) menkutei iš dviejų lankų knygelei ir tai išleistai tiesiog skandališkai A aa už tris skatikus no- rėta padaryti daug triukšmo. (Ją įvertinome „Tė- vynės Balse“ Nr. 145). Rutenbergas rimčiau su- T bet nepakankamai padarytam savo vei-

alui iš lietuvių literatūros istorijos pagauna prof. M. Biržišką ir iš jo išprašo reklaminę prakalbą: „Įdominu visuomenę šiuo G. Rutenbergo raštu“. Pr. Biržiškai Rutenbergas jau pasirodęs „kitos tau- tos šviesuolis inėjęs mūsų kultūron“ ir vilias, jog „žydai, sulietuvėdami, rems valstybines ir tautines

mūsų pastangas“. Utinam! Bet kai rems, tai mes iš jų darbų tai pajusime. Ir jei Kacenelenbogeno bei Rutenbergo raštų, nors blogi vertimai į lietuvių kalbą, yra taikinami tiems mūsų siekimams pa- remti, tai kam čia to dar ieškojimo garsių reklamų net dar prieš išleidžiant raštą? Kas to nežino, jog šitos priemonės griebiamasi kaip tik silpniems vei- kalams keliui praskinti, jų vertybei padidinti žmo- nių akyse.

Kažin, ar gerai darau, tai primindamas. Tik į mane tos „įžangos“ ir „prakalbos“ padarė įspūdį visai pain aukiamam. Aš nesu etnofagas išviso ir žydus prideramai vertinu, su jais gražiuoju gy- venu, turiu draugų, baigiu amželį, neturėjęs su jais jokių konfliktų nei miestuose, nei miesteliuose. Iš jų laukiu rimtų mokslo ir literatūros indėlių į mūsų raštiją. Tai, tikrai, nebus greitesnio pasergėti tikrą vertenybę ir entuziastingesnio ja pasidžiaugti, kaip aš.

Tuo gi tarpu ir reklamuojamuoju Rutenbergo „Simanu Daukantu“ nėra La labai pasidžiaugti — mokslingumo atžvilgiu. Veikalėlis populiarina žinias ir tai nevisas, kurių jau galima rasti mūsų literatūroje; ką nuo savęs prideda, aiškiai atsiduo- da asmenine autoriaus fantazija ir daugiau atrodo beletristika, ne istorija.

S. Daukantas įvertintas iš tolo, taip sakant, jo nečiupinėjus savo rankomis ir arba perdėta tikroji jo itaka arba nepasakyta iki galui. Rygos laikotar- pis beveik neliestas, o šis laikas, kada Daukantas, „ne bajoras, išvydo nieko nelaimėsiąs biurokrati- nėje karjeroje, nulėmė jo išsikėlimą į Senatą ir į Liet. Metrikos archyvą.

Yra ir istorinių netikrumų. Daukantas, gimęs Lenkimų parapijoje, ėjęs rapinę mokyklą — Kal- varijoje, už keliolikos mylių. Kažin? Daukša pasi- žymėjęs išleidimu katekizmo, o apie Postilą nė ne- minima. 9. Vilniaus universitetas buvęs lenkų jė-

— 58 —

zuitų kūdikėlis, Batoro įsteigtas, tuo tarpu kad įė- zuitai ir Batorys įsteigė tik Akademiją ir ji, ne universitetas buvo reorganizuota. 17. Romoje Dau- kantui pasisekę pažinti Lietuvos rymo-katalikų rašto archyvą, 20. Tokio archyvo nėra. Prie Lie- tuvos Metrikos darbuotis Daukantui teko ne „nuo- stabaus likimo dėka“, 21, tik buvo to siekta per Senatą. Ir tas archyvas yra likęs toli gražu nebe nuo „Gedimino — Vytauto Lietuvos“: tų laikų do- kumentai kaip tik yra visi Rusijoje žuvę. Daukan- tas rašęs „ne bendra jo metui literatūrine tarme, tik išdailinta ir sugryninta žemaičių“, 22. Tokios bendros literatinės kalbos nė būti nebuvo. „Šiurk- šti, neišdirbta žemaičių tarmė, dėka jo gabiai plun- ksnai, tampa gražia malonia kalba“. Tai grynas nenusimanymas. D. rašęs — „nuostabius veikalus“ — tai perdėjimas. Toliau tokios stokos mokslinės precizijos nebepasergėjome.

Justui Baltrušaičiui vertimas iš Rutenbergo ru- siškojo teksto labai menkai pasisekęs. Įdomėjusių- jų žemaičių tarme, 10. ryšulį nešino vaikino, 11. (Tokių konstrukcijų nėra). Mėnulio šviesa darė at- spindį liudnam vaizdui — sunku net atspėti, kaip tai galėjo būti pasakyta originale. Greita įprasta žiūra... nešvieta... turėjo savyje žymę... moksli- niai — literatūrinė darbuotė... greita duoda save

lapių. Mes nesame girdėję, kad Daukantas būtų rašęs — žodyną. viaip jau veikalėlis dailiai išleistas, ne kaip Ka- cenelenbogeno. Būtų dar simpatingesnis, kad būtų rats didesniu pasiruošimu. Labai galimas aiktas, kad iš tokių Rutenbergų bus galima su- laukti — Feldmanų, kuriems nebereiks jau reko- mendacijų: jie patys bus autoritetai. „Krašto Balsas“ 1922 m. 22 Nr. .

. X a x Jurgis-Ambražiejus Pabrėža. 1771—1849,

Į mano rankas kitados buvo patekęs gerokas pundelis Kretingos Mažųjų Brolių Pranciškonų vie- nuolio Ambražiejaus Pabrėžos dokumentų. Visi jie buvo, ano laiko reikalavimu, lenkiškai surašyti, nes turėjo tarnauti viešiesiems oficialiems tikslams. Aš juos atpasakojau lietuviškai, nes kalba čia neturėjo reikšmės.

Kun. Pabrėža buvo mokytas botanikas, net gy- dytojas. Visus savo mokslo raštus, taip-pat ir dva- siškos askezos raštus rašė žemaitiškai, nes Žemai- čiams laikė.

Aš susigyniau su K. Būga dėl Pabrežos pavar- dės parašymo: ė rašyti ar e. Jis būtinai reikalavo č. Aš turėjau šių sumetimų. Iš žemaičiai telšiškiai taria, kaip ie: gėda — gieda. Tad ir Pabrežą, jei būtų parašytas su ė, tartų: Pabrieža; tuogi tarpu šią pavardę jie taria, kietai paspausdami, kaip su rusų 3: Pabraža, kaip ir Soda. Jei Sedą rašome be taško, tai lygiai derėtų ir su Pabreža pasielgti — rašyti e be taško. Būgai betgi tų mano sumetimų nepripažinus lemenčiais, gaunu nusileisti ir prade- du rašyti su ė.

1. Altarijos įrengimas.

Aš, kunigas Jurgis Pabrėža, Kartenos mansijo- nierius, vykindamas gerą savo sumanymą, visai gera valia, o ne kieno pakurstomas, ex pio zelo et propria liberalitate (iš dievobaimingo uolumo ir

= (S

savo dosnumo), teturėdamas tą vieną tikslą — Die- vą pagerbti, sumaniau savo lėšomis įkurti altariją de nova radice (iš pat pamatų). Gavęs Jo Mylistos Šviesiausio Kunigaikščio Juozapo-Arnulpo Giedrai- čio, Žemaičių Vyskupo ir Kavalieriaus 1814 m. va- sario 26 d. raštu sutikimą, sumą muštinių dorelių (talarėw bitych) tūkstantį (N. 1.000) arba sidabri- nių rublių tūkstantį tris šimtus penkiasdešimtis (N. 1350) ant tikrų ir neapvilsiančių žemės turtų obligu, man priklausančiu esančius, niekados ne- beatšaukiamam laikui altarijai Š. Jokūbo Apaštalo vardu Kartenos miestelyje, vyriausioje Telšių ap- skrityje esančiame prie tos vietos bažnyčios, nei mažiausios „salvos“ (sau išimties) nei sau, nei savo paveldėtojams ieškant ir ginčijant nepalikdamas, amžinai ir nepajudinamai padedu ir užrašau ir nuo- latiniu fundušu laikyti noriu. Kadangi jo Mylista Nagurskis, Žemaičių kanauninkas Kartenos klebo- nas, savo dokumentu, 1810 m. balandžio 23 d. pa- darytu, butvietę, klebono žemėje esančią, su apra- šymu, kiek ir kurios jos ribos, paveda statomam būsimos altarijos gyvenimui, tai ir šį namą su vi- sais patogumais ir trobesiais prie jo, savomis ma- no lėšomis minėtoje butvietėje pastatytus, taip pat amžiniems laikams altaristams naudotis atiduodu ir užrašau. Tiek tik tvirčiausiai įspėju, kad bet kuris, kits po kitam einąs altaristas minėtąją sumą neišaikvotiną ir be jokio užginčijimo esančią ne ant dvasiškių, storastų, po įėzavitų arba žydų ka- galų turtų, bet ant dvasininko giminės turtų, tikrų ir nepraskolintų su dvasiškosios vyresnybės žinia padėję, už ja teisingas palūkanas sau gyventi atsi- imtų ir kad tie altaristai už tą sumą, kaip papras- tai esti, dievobaimingų geradarių žmonių sudėtą, kasmetai po 40 šv. Mišių paskaitytų iš pradžios, kad aš pats ir tie geradariai ilgai sveiki būtų, o kai numirsime, už mūsų vėles. Kunigų pareigos nevisados leidžia vykinti tokius apsiėmimus Karte-

—81-=

nos bažnyčioje, todėl leistina tiems gi p. p. alta- ristams bet-kurioje bažnyčioje ir prie bet-kurio altoriaus laikyti Mišias, tiktai ne kitaip, kaip kas- metai skyrium pažymėtą kiekį fundušinių šv. Mi- šių. Be to, iš p. p. altaristų, būsiančių ant šito fun- dušo, tvirčiausiai reikalauju, kad netiktai viršiau prie šio fIundušo pridėtas pareigas ištikimai sub onere conscientiae (sąžinės verčiami) eitų, bet dar tos vietos klebonui bažnyčios ir parapijos pareigas lygiomis su kitais kunigais eitų ir nuo jų nesiša- lintų, tačiau už lygią su kitų dalį parapinių paja- mų. Jus collationis arba teisė pristatyti turi pride- rėti J. M. LiEjas Giedraičiui, Žemaičių Vys- Tokai ir Kavalieriui, dabar laimingai vyskupiją valdančiam, o po jam niekam kitam, kaip tiktai Žemaičių vyskupams, tačiau kai aš jau būsiu mi- ręs. Koliatorius nuolankiai prašau, kad įsitarnavu- sius tos vyskupijos kunigus į tą altariją pristatinėtų ; insuper (be ko kita) jei Pabrėžų pavarde būtų ku- ris kunigas, kad turėtų pirmenybę, taip pat nuo- lankiausiai įprašau. d kad šitą fundaciją noriu turėti nepažeidžiamą ir neatmainomą, tad, kuriems dalykams virstant į panaikinimą ar pasipainiojant atmainymui, ta visa mano fundacija, niekam ne- Kliudant, gauna pereiti dvasiškajai vyskupijos vy- riausybei, kuri malonės vienu žygiu išmaldomis iš- dalyti neturčiams žmonėms, kiek kuris bus to rei- kalingas. — Patvirtindamas tą savo sutvarkymą prie liudytojų, mano paties pakviestų J. M. Ponų ant- spaudininkų, savo ranka padedu parašą. Daryta Telšių mieste 1814 m. n. mėn. (lapkrityje).

2. Testamento punktai.

Testamentui, 1826 m. gruodžio 21 d. mano su- darytam, šiandieną dėl daugelio didelių atmainų tapus nebeišpildomam, štai kiti punktai paskutinės mano valios 1838 m. sausio 10 d. surašomi tos pat galios; tebūnie tad jis formalus testamentas.

62 —

Mano kūną, ligi tik savo vėlę Dievui atiduosiu, noriu, kad vienuolių papratimu palaidotų Kretin- gos parapijos kapuose be iškilmių ir perdėjimų.

Savo turtus, nors įie labai menki, norėčiau ši- taip suskirstyti.

Pirma. Pas mane yra šiokių tokių pinigų de- pozitų (palaikyti paliktų), nors, tiesa, nedidelių; prie jų yra pridėliotos kortelės, liudijančios, kam jie priguli. Šitie pinigai yra skrynioje pirmosios stancijos, 0 jos raktas mažame kelionės kuparėlyje. Tuos kad teisingai, kam priguli, atiduotumėte, šir- dingiausiai įprašau,

Antra. Jo Mylista Simanas Daukantas, patarėjas, tankiai su manim, ištikimu savo prieteliu ir kai- mynu, savo giminės reikalais koresponduodamas, atsiųsdavo į mano rankas pinigų, kad išmokėčiau kam priguli jo įsakymu, o likusius palaikyčiau atei- nantiems reikalams. Dėl to ponas Patarėjas prašė mane, kad surašyčiau rodyklę jo iždo, kurs pas mane esti, pajėmimų ir išleidimų. Tai padariau; rodyklė guli stalčiuje pirmame kambaryje iš prie- šakio. Jo pinigų iždas tenka suderinti su rodykle ir jei pasirodytų, kad būsiu apsirikęs, per atsilik- tiną žioplumą kaltas palikęs jo iždui, tai prašau papildyti iš mano paties pinigų.

Trečia. Obligus ar, tikriau, tik pažymėjimus, jei duoti neturčių žmonių, užmiršti.

Ketvirta. Rūbus: meškenas Mončių Jurgiui Pa- brėžai; vilkenas Stanislovui Pabrėžai. Peliksui Pa- brėžai, kad nepalieku kailinių, dovanoju 20 rublių, kurių jis yra davęs obligėlį. Gelumbinį apsiaustą Mončių Rozalijai Pabrėžaitei. Vasarišką kapotą tam- siai rusvos gelumbės Emilijai Pabrėžaitei, Mykolo dukteriai. Mončių poniai Mykolienei Pabrėžienei dovanoju skolos apie 13 olendrų muštinių dorelių. Vatinį naktinį (šliafroką) — Julijonai Pabrėžienei, Martyno žmonai. Kotrinai Pabrėžaitei, tikrajai se- seriai, visus skalbinius: marškinius, rankšluosčius,

=—=68.=

staltieses ir skepetas namie austos drobės, taip di- džiąsias, taip ir mažąsias; laip pat visas skepetas ir skepetaites pirktines; jas, įei jai pačiai nebus reikalingos, lai išdalija giminėms ir beturčiams. Drobes gi nesiūlėtąsias visokiais galais, tepasiimie sesuo Kotrina į save (jos didžiajame kupare, o jo raktas kelionės kuparėlyje) ir suskirsto trimis dali- mis; vieną dalį teatiduodie Večių Barborai Pabrė- žaitei, antrą ir trečią dalį Mončių Rozalijai ir Emi- lijonai Pabrėžaitėms. Senuosius daiktus, gelumbi- nius ir šiaip jau, kurie yra mano palies, 0 ne vic- „nuolyno, atiduoti dviem Martyno Pabrėžos sūnum. Kuparą atiduokite Emilijonai Pabrėžaitei. Mažąją skrynelę ir mažą Žibintuvėlį Stanislovui Pabrėžai, o labai didelę skrynią atiduoti Večių Barborai Pa- brėžaitei. Aptiekos šėpa, įei kam dera, paliks vie- nuolyne, taip pat ir antra — knygu šėpa; O trečią atiduoti Jakštaičių Onai Birontienei. Literatiškasis (rašomasis) stalelis su stalikiukais tetarnaujie Pe- liksui Pabrėžai, o mažąjį nemalevotąjį stalelį te- pasiima Julijona Pabrėžienė. Vieną visą patalą, kaip va: pūkinę, tris priegalvius su ančvilkalais iš olan- diškos drobės taip pat kitojinę antklodę olandišku apsiuvinu ir paklode tokios pal drobės reikia ali- duoti Rozalijai Pabrėžaitei; antrą gi paprastą pa- talą, būtent, rankinę antklodę, pūkinę ir tris prie- galinius iš plėšytų plunksnų, su anėvilkalais ir dro- vulėmis, antklodėmis su kilimėliais apsiūti: vieną į lovą įkloti, antrą palalui aptiesti, atiduoti Mončių Emilijonai Pabrėžaitei.

Penkta. Visokias stiklinės bonkeles, butelius, buteliukus suskirti penkiomis dalimis, kiek galima, lygiomis; vieną dalį atiduoti Paluknio Julijonai Grigalauskienei, antrą Plaušinių Barborai Simutie- nei, trečią Večių Julijonai Pabrėžienei, ketvirtą Mončių Mykolienei Pabrėžienei, penktą Jakštaičių Onai Birontienei.

6412

Šešta. Sieninį laikrodį dovanoti Darbėnų baž- nyčiai, kurią ketina statyti. Kišeninį laikrodėlį re- petier, kad man atsiėjo 15 rublių, paims tas, kurs patsai arba per kitus atlaikys už mano vėlę 15 Mi- šių. Antrąjį gi kišeninį laikrodėlį dviejų rublių vertės atiduoti Juozapui Birontui, mokiniui, kurs

as mane esti vaikeliu. Didįjį veidrodį vyresniajai

laušinių Simučio dukteriai. Didįjį gi misinginį liktorių, prie jo reikia pridėti vienerios replės, Večių Pabrėžienei; mažąjį liktorėlį Martyno Pa- brėžos sūnums, o antrą su replėmis antram tos pačios Pabrėžienės sūnui. Misinginį kryželį, rublio vertą, atiduoti Večių Barborai Petkevičienei, našlei, o rožančių, relikvijas ir dvejetą gamtos reginių su pouksoais Večių poniai Bričkevičienei. Dvi gelum-

ines vasariškas kepures atiduoti ponam Jokūbui ir Mykolui Venckauskiams; o žiemiškoji sena bo- brinė ausinė kepurė tetarnaujie senajam ponui Jo- kūbui Vėnekauškini,

Septinta. Mano biblioteka ne taksuotina, bet visa turi atitekti ne kam kitam, kaip tik Kretingos kon- vento bibliotekai ir turi būti įrejestruota minėtojo vienuolyno bibliotekos kataloge. Išskiriami tačiau mokyklų vadovėliai: 1. Dvejų tomu kun. Čerskio žodynas — Juozapui Birontui; 2. Knapiušą — Mar- tyno sūnums; 3. lenkiškai-lotyniškai-prancūzišką žodyną Plaušinių Juozapui Simaičiui; 4. Synonima polsko-tacihsko-žmudzka — Martyno Pabrėžos sū- nums. Tą patį reikia pasakyti ir apie kitas randa- mas mokyklų knygas: jas padalyti paminėtiems mokiniams.

Aštunta. Mano pinigų atsargą, kur yra skrynioje pirmame kambaryje ir pas poną Steponą Zaševi- čių, pasindikį, surinkti į vieną vietą; iš jų atskirti 10 sidabrinių rublių neturtingoms davatkoms ir našlėms: iš tų du rub. Barborai Jablonskienei, Lenkimų parapijos elgetai, juos nusiųsti per mano seserį Kotryną Pabrėžaitę: du rubliu Mikalauskie-

— 0 —

nei, Kretingos našlei, likusiai su vaikais didžiau- siame neturte; pagaliau, po vieną rublį šioms: Magdalenai Žvinklevičaitei, Magdalenai Katkūtei, senutei, ir antrai Katkūtei, raišajai, kuri menkiau- siai gyvena; Galdikienei našlei pas Kniūstį; Šepu- tienei našlei pas Žvinklevičaitę: šeštąjį rublį bet kam, bet tik būtų tikrai neturtingas. Likusius pi- nigus išaikvoti egzekvijoms ir šv. Mišioms.

Devinta. „Žemaičių Botaniką“, pradėtą 1836 m. ir privestą kuone iki 14 klasės, ji esti didžiojoje tekoje (terboje su raiščiais); taip pat visus rank- raščius, taip aptaisytus, taip sąsiuviniuose, taip ir atskirais lapais, surinkus į krūvą, nuolankiausiai prašau laikyti bibliotekoje, vietoje, atvangioje nuo

agedimo, būsimajam žinovui, pajėgiančiam užsi- imti tuo darbu. Tą patį sakau apie „Gerbarijų“ (žolyną) džiovintų augmenų Iiansų; visa tai pavedu broliui Archafektui Barkauskiui.

Dešimta. Du rankraščiu pono Patarėjo Daukanto pasmane padėtu: vieną vardu: „Istoryje Žemay- tyszka“ (milžiniškas veikalas in folio) įdaviau J. M. P. Vėžaičių Eduardui Volmeriui, paėmęs reversą; jis yra stalikėlyje pirmojoje stancijoje tarp popie- rių; minėtąjį veikalą iš jo atimti visą nesugadintą ir vienuolyno bibliotekoje su mano knygomis lai- kyti iki atvažiuos p. Simanas Daukantas. Antras rankraštis in 4“, pasakojąs apie graikų vadų daly- kus, įduotas pasiskaityti Petrui Izidoriaus sūnui mokiniui Daukantui.

Vienuolikta. Įspėju taip pat, kurie nekurie daik- tai mano aptiekoje nuodingi; tad man mirus, at- sargiai elkitės, kad nenusinuodytumėte, ir ne bet kam pavelykite mėginti, tik tam, kurs tai išmano.

Šiuos tėstamento punktus paskutinės mano va- lios patvirtindamas, savo ranka pasirašau. Rašytas 1836 m. vasario 23 d., nors pradėtas sausio 10 d.

Kun. Ambražiejus Pabrėža, Šv. Tėvo Pranciškaus susirinkimo tretininkas.

887—

NB. Pinigų depozitą, laikytą pas J. M. P. Ste- poną Rauševičių, Kretingos vienuolyno pasindikį, atsiėmiau į save 1848 m. vasario 6 d.

3. Literatūros ir šiaip įau žinios.

Tuodu dokumentu iš lenkų kalbos žodis žodin išverčiau būsimam apsakytojui gyvenimo garsaus Lietuvos mokslo vyro ir pamokslininko vienuolio Jurgio- Ambražiejaus (šis vardas vienuolio vardas) Pabrėžos. Tai labai svarbios žinios, nes iš doku- mentų šaltinio. Jomis pasiremiant, įau dabar gali- ma ką ne ką atitaisyti. Pavyzdžiui, kažinkas D. no- romis ar nenoromis neteisybę parašė „Varpo“ 1898 m. 5 nr.

Padavęs keleta žinių apie kunigo Pabrėžos gy- venimą ir darbus, p. D. sako jis savo veikalui iš- leisti palikęs 1.000 rub., kurius kunigai ar vienuo- liai kažin kur dėję, pamesdami ir kai-kurius... veikalus. Kun. Pabrėža paminėtas tarp Žemaičių vyskupijos kunigų, mirusių per 1849 metus, su šlo- vinga pastaba: „plenus dierum et meritorum“ (gi- laus amžiaus ir pilnas nuopelnų). Viršiau gi deda- mame testamente vienatinę įo įvykusią atmainą savo ranka pažymi 1848 m., tai reiškia, jog kito testamento kun. Pabrėža nebebuvo padaręs. Šitame

i nieko neminima apie palikimą 1.000 rub. spau- dos reikalui. Tiesa, dar būdamas Plungėje vikaru, o paskui Kartenoje apsibuvęs, užrašė, tai sako pir- masis dokumentas, 1 muštinių arba 1.350 rub., tačiau ne spaudai, o kunigams, gyvensiantiems jo Astaioje altarijoje; kuklus kunigas, nepageidau-

amas klebonijos, pats buvo toje altarijoje apsigy-

venęs. 1817 metais ... 22 d, stodamas i vienuolyną, visas paminėtąsias pareigas ančdėjo ant savo įpėdinio kunigo Martyno PFilipavičiaus. Taip jis, taip ir kiti altaristai iki šiai dienai, gy- vendami šv. Jokūbo altarijoje, ištikimai eina anč- dėtas pareigas ir nieko negaišina.

= ės

Kunigo Pabrėžos mokslo veikalais p. D. gali taip pat nesirūpinti: vienuoliai visą "garsaus sa- vo tėvo Ambražiejaus palikimą gražiausioje tvar- koje tebelaiko, taip rankraščius, taip ir „Herbari- jų“ trijuose dideliausiuose pakiuose ir tebelaukia „žinovo“, kurs nukratęs nuo jų dulkės, paruoštų spaudai.

Taip tatai Kretingos vienuolių bibliotekoje tvar- koje tebėra:

1. Surinkyymas warduu Žemaytyszkuu.

2, Supplementum Dietionarii Botanici Latino- ogi

3. Materiys lekarstuu kayp ira taysomas.

4. Apraszyms augimiuu, sėgadliwuu ant gidimos so IEeuuiuaų, kėri augimy kam ira pamaczliwa.

5. Index Systematicus Latino-Samogiticus enu- merationis plantarum, per Samogitiam maritimam observantarum ab Ambrozio Pabrež, ex-professore scholae parochialis Kretingensis.

6. Imiona Rošlin w Herbarzu moim znajdują- cych się Polsko-Lacino-Žmudzkie.

7. Nazwiska Systematyczne Eaciūskie i Litew- skie 2 dzieta Hagen Preussen Flora. 1818 r.

8. Rejestr rošlin cudzoziemskich, tak jarzynnych, jako i kwiatowych, rozbieranych i zasuszonych przez X. Pabreža. Latino-Samogitica.

9. Augimys sogadliwosys gidisinai.

10. Rejestr rošlin zasuszonych dla W. X. Pa- breža od W. W. Wolfgang professora Wilenskiego Uniwersytetu: (opisane w manuskrypcie).

11. Saaraszas Žemaitiszkay-lotiniszkas.

12. Sryje Balsenyyny Biiluu Žemaitisz.-Lotinisz. 1834 m.

13. Waardaa tayslyynee Augimiu atsirądantiu Augmyniiczioo Žemaytyyniee 6žwerączio saawiejy Augmės lig sziol atrastas Žemaitiusy, Lyyituwoo, Wotynyjo ir Padoolyjoo so prijungsynėo Warduu paprastūuju Žemaaytyszku, Lyytowyszkuu, Pruu-

65 —

syszkuu ir Laatwyszku zmonyyms tuu Tautuu gė- raa Žyynomuu. 1834 m.

Nežinau, iš kurio, bene iš šio paskutinio veika- lo klerikas Kaz. Kurklinskis gana klaidingai, tiesa, nes nesuprato Pabrėžos tarmės ir rašybos, nukopi- javo įžangą. Ją kun. Milukas Amerikoje išspausdi- no savo „Dirvoje“. (Skyrium 166 p.). Žiūr. mano: „Apžvalga ir apžvalgininkai“, 23 p.

Iš kitų dokumentų patiriame Jurgį Pabrėžą bu- vus pakrikštyta 1771 m. sausio 15 d. Vėliau devy- nerius metus mokinusis Kretingoje lotiniškos ka!- bos ir retorikos; tolesniai išvažiavus į Vilnių, kur „visokių mokslų mokės“; mes nežinome, kokie to- kie buvo anieji „visoki“ mokslai; greičiausiai — me- dicinos, nes Pabrėžos popieriuose daugiausia ran- dame visokių mediciniškų pažymėjimų: aprašymų ligų, receptų, t. ir LL. Vilniaus profesoriai įkvėpė jam nepaprastą meilę gamtos, su karia, ypač įsto- jęs į vienuolyną, taikioje draugėje gyveno. Per kiauras dienas, pasiėmęs lazdą ir būrį vaikų, brai- dydavo po pievas, landžiodavo po miškus, rankic- davo ir apžiūrinėdavo kiekvieną augmenėlį, pra- dedant nuo šimtamečio medžio ir iki smulkiausiam kiminui. Vaistus jo nurodymu rinkdavo jam užmo- kamos bobelės. Nors turėjo gerą šėpą visokiausių vaistų, tačiau gydė kuo ne vienomis žolelėmis. 28 numeris jo celės ir visas koridorius būdavęs pa- kvipęs jo žolėmis. Ir dabar tebekvepia, bet... visai kitu kuo. Kasdieną būdavę daug ligonių; moteriš- kosios laukdavusios apačioje, nes į aukštą, kur vie- nuoliai gyvena, moteriškoms užeiti draudžiama. Vyrai aleidavę stačiai į celę leidžiamomis valando- mis; juos tėvas Ambražiejus vaišindavęs trimis pypkėmis su ilgais cibukais. Jau nuo ryto isaky- davęs jam tarnaujančiam vaikiukui prikimšti pyp- kes — ateis senas vyriukas! Apdalijęs svečius pyp- kėmis pirmame kambaryje, patsai gydyklų taisy- davęs, klausydamas ligų, o moteriškųjų aprūpinti

— RB —

nulipdavęs žemyn. Atėjus tam tikram vienuolių reguliamino reikalaujamam laikui, palikdavęs sve- čius pypkauti, eidavęs į antrą kambarį ir kiaurai per tris valandas klūpodavęs prieš Prikryžiuotąjį ir medituodavęs. Tik pabaigos savo dvasiškąją prak- liką, beišeidavęs pas savo ligonis ir lankytojus. Ir gyvenimą pabaigė, klūpodamas po kryžium,

Ūgio būvęs neaukšto, įuodbrūvis, visados labai linksmas, mėgdavęs dainas. Šventadieniais sakyda- vęs be galo gražius pamokslus; jų pasiklausyti su- sirinkdavę ir iš tolimesnių parapijų.

Jausdamasis pašauktas į dvasiškių luomą, iš- stojęs iš Vilniaus Universiteto ir 1794 m. rugpiū- čio 1 d. įstojęs į Varnių seminariją. Įsišventęs 1796 m. vasario 16 d; matyt, bus jį, aukštesnio mokslo aspirantą, priėmę į aukštesnį kursą.

Gera valia išsižadėjęs klebonijos, neilgai trukus, visai pasišalinęs iš pasaulio į vienuolyną, kun. Jur- sis vis dėlto vienuolio koptūro bijojo; bijodamas neištesėsią perdideliems vienuolio pasižadėjimams, jis bevelijo palikti tik Tretininku, nors atsidėjęs ėjo visas vienuolio pareigas.

Kuriais metais jis mOEe ola Kretingoje, nega- vome davinių.

4. Atsisakymas kapelionauti vyskupijos valdy- tojui vyskupui nominatui Gintilai.

Illustrissime, Reverendissime Domine, Patrone ae Benefactor Colendissime!

Patyręs iš Šviesiausiojo mano Pono laiško į J. M. mūsų Gvardijoną apie Jo malonę, palankumą ir gerybę man, nevertam savo tarnui, taip apsi- džiaugiau, jog man pasirodė, kad ir savo draugų luo vienu įgijau dvigubai pagarbos; už tai aš auk- ščiausiu ir gyviausiu širdies pakilimu nuolankiai dėkoju.

Tačiau paklausyti Šviesiausiojo įsakymo persi- danginti į Alsėdžius, nesutrumpindamas savo am- žiaus, niekaip negaliu dėl šių priežasčių.

1. Dabartinis metas, kurs kas valanda mainos; be to, jau artėja šalčiai, gruodas, šlapdrabos, dar- ganos ir sniegai, kurie vos beleidžia man iš celės nueiti į bažnyčią ir į refektorių ir tai storai, gerai apsivilkus dėl kentėjimų ir skausmų, kurie mano kūne įsikerėjo, kaip va: dėl kosulio, troškumo krū- tinėje, reumatizmo visokiose kūno dalyse, hemo- roidų, fliuksijų, galvoje, sprande, gerklėje, apie ausis; jais nebegaliu nusikratyti. Norėdamas nors kiek pasilengvinti, turiu bepradėm tai tokių, tai šiokių vaistų ragauti, kurių preparatus galiu rasti savo naminių vaistų magazine, o tokią atsargą gy- dyklų sunku su savim pasiimti.

2. Pati gyvenimo tvarka, vienuolių susirinkime a 28 metus įgyta, ypač valgyme, gėrime, kam- paryje, krosnyje, net ir toje lovoje; be to, laisyk- lingas laiko laikymasis, pasistiprinant, atsilsint, ke- liant, šv. Mišias laikant, pusryčiaujant, — didelės

ra reikšmės mano amžiui prailginti. Patyriau, kad igi tik bent kelioms dienoms atsitolinu iš vienuo- lyno, tuoj gaunu pilvo netvarkos ir pagrįžęs gau- nu gydytis. Tad ir dabar atsitolindamas iš vienuo- lyno į Alsėdžius ir tai tokiam ilgam laikui, tikrai prisiartinčiau mirtį arba kurią didelę ligą. Ko be- vertas mano pagalėjimas, kad iš apatinio korido- riaus laiptais palypėjęs į viršutinį, jau nebegaliu atsigauti, uždunstu, nors Jėgų dar turiu? Tiek jau tas ponaitis betinka visam kam!

3, Sėstis į stalą su kitais stiprintis, nebeturint nė vieno danties, tik įuoką žiūrintiems daryti — toks juokingas judėjimas žandų, nebetinkamų val- gymui kramtyti, ir įkyrėti kitiems, valgant atsilei- džius. Man pačiam nepadoru, kad nebegaliu su- skubti su kitais, dėl lo dažnai turiu tenkintis ta viena sriubele, rasalėliu su duona, kad nepakyrė- čiau visam susirinkimui.

4. Ypatingas mano paprotis laikytis skyrium nuo kitų daro mane nebesugebantį keltis kur ki-

=

tur gyventų, nes taip padaręs, gaučiau be paliau- bos nuobodžiuoti, ar netekęs malonaus laiko bent kiek užsiimti literatūra, antlankant mane žmonėms, kurius aš tik pakenčiu, 0 ne mėgiu.

5. Dvasišku sekretorium būti taip pat jokiu bū- du negaliu, nebeturėdamas gerų akių ir nemokė- damas tas pareigas eiti. Mano akys jau taip pasil-

usios, jog tik prie žvakės ir tai už umbrakulio Iabažūro) ir tai nelabai ilgai ir vargiai begaliu skaityti arba rašyti. Mano akys joms pagerinti rei- kalingos visokių rūšių vaistų. įe, koks tai būtų sekretorius, kurs turi rašyti visokias dispensas, in- dultus, patarimus, t. ir t, niekados to nebandęs“ Todėl indispensabiliter sum irregularis ad hoc onus portandum ir savo nesugebėjimu tik užgaučiau Šviesiausį, o neįtikčiau. "Vamstai būtų liūdna, o pats griaužčiaus be saiko.

Mano sveikatos būklė ir nesugebėjimas tebūnie aiški ir tikra priežastis, kad negaliu paklausyti Jūsų valios, dabar man įsakant. Numanau malonią man Galingiausiojo Pono širdį; su Juo bevelyčiau iki galui savo dienų prabūti, netiktai tris mėnesius. „Norėtų dūšia dangaus, bet griekai neleidžia“. (Šita patarlė žemaitiškai pridėta).

Jau nebelieka nieko, kaip tik Jo kojas jautria meile apkabinti ir šventiems Jo atsidūksėjimams pasivesti. Palieku visados aukštai gerbdamas

Šviesiai Galingojo Pono ir Geradario žemiau- sis tarnas Ambražiejus Pabrėža, Tėvų Pranciškonų š. Susirinkimo Tretininkas. Kretinga, 1844 m. spa- lio 15 d.

5. Pranešimas apie kun. Pabrėžos mirtį. (Lotyniškai).

Jonas Kryzostomas Gintila, nėsant vyskupo, Kapitulos Vikaras, valdąs Žemaičių Vyskupiją pa- saulinei Dvasiškijai pasveikinimą Viešpatyje!

ri

A. a. Ambražiejus Pabrėža, pirma pasaulinis kunigas, daugelį metų tarnavo Dievo Bažnyčiai, paskui Kretingos vienuolyne šv. Pranciškaus Tre- čiojo Ordeno įjupa apsivilkęs, buvo kitiems viso- kių dorybių paveikslas. Taip pasaulyje, taip ir vienuolynė bebūdamas, be paliaubos Dievo žodį apsakinėdavo, vaikus katekizmo mokydavo, išpažin- čių klausydavo, ligonis šv. Sakramentais aprūpin- davo, o liekamąjį nuo tų darbų laiką melsdavos, skaitydavo ir rašydavo. Pagaliau, senatvės ir dar- bų privargintas pereito spalio m. 30 d. šv. Sakra- mentais aprūpintas garbingą savo gyvenimą pabaigė, sukakęs 80 m. su viršum. Paliko daugybę rank- raščių žemaičių kalba taip dvasiško, taip ir pasau- liško turinio. Mūsų vyskupijos įstatymais už jo vėlę kiekvienas kunigas teatlaiko po trejas Mišias, o kiekvienas klierikas tepaskailto po trejas egzek- vijas, nes ir a. a. nabašninkas įsakytų pamaldų už Ats pasauliečius kunigus niekados neapleis- davo.

Rašyta Alsėdžiuose lapkričio 19 d. 1849 m.

Jonas Gintila, Kapitulos Vikaras.

6. Kun. Pabrėžos laiškai į kun. Motiejų Valančauskį.

1. Dauggalingasis Tėveli ir Ypatingasis mano Geradari!

Nepatikėsi, kad pasidžiaugiau akuratnumu, atvi- rumu ir gerai darymu Dauggalingojo J. M. Pono Geradario, kai atsiuntėt nesužalotą mano rankraštį, nurodėte kurius-ne-kurius šito rašto pataisytinus iškrypimus ir Pats apsiėmėt patobulinti mano vei- kalėlį. Minėtąjį veikalėlį perrašyti ir nemanau ir negaliu, nes esu savo vienuolyno vyresnybei apsi- ėmęs žemaitiškai parašyti „Rekolekcijas“ po tris kart tridienines, kurias ketina kasmetai ruošti pa- rapijonams Kretingos bažnyčioje; tas vargas man

73 —

ikyresnis, neg buvo „Mokstės rodąs“. Be to, jei Dievas prailgins mano gyvenimą, mano sprandą lenkia pradėtas Priedas prie Botanikos ir to darbo aš nemanau liautis. Man itin malonu, kad ypatin- gasis mano Geradaris apsiima pataisyti mano vei- kalėlį; todėl šios progos pasigavęs, grąžinu jį Tam- stai. Tačiau labai norėčiau, įei tai būtų galima, kad pasidarius pataisytojo teksto nuorašą, pats originalas būtų man sugrąžintas. Aš to veikalėlio spausdinti neduosiu, nes tam aš vargu bau ištesė- čiau. O Dauggalingajam mano Ponui, tokiame laip- snyje esančiam, viskas nesulyginamai lengviau at- sieina. Todėl įei mano darbas rodytųsi padauginsiąs Dievo garbės ir būsiąs naudingas vėlėms ganyti, būkite malonūs ir tą darbą apsiimkite, o Visagalis Viešpats už tai Jums dosniai teiksis atlyginti.

eikalo antrašas, mano išmanymu, būtų teisin- siausias, jei reikštų, kieno las veikalas parašytas ir kieno prasikreipimai pataisyti.

Su istorijėlėmis, kurių yra veikale, taip pasi- elgti, kaip sveikas protas diktuos. Tačiau be jų veikalas nustotų daugelio papuošų. Jug bet kas žino, guod omnis historia non est articulus fidei, sed tantum pie ereditur (jog betkuri istorija yra ne tikėjimo dalykas, tik dievobaimingai tikimas). Kas norėtų laikyti pasaka, tegu sau: gali ir visa, nors tikriausia, laikyti pasaka ir išmislu.

Skyriai gi ir skyreliai veikale yra kuo reikalin- giausi. Koks gi būtų veikalo suskirstymo tobulumas, jei ir artikulai ir artikulų skiltys ir skilčių punktai ir punktų paragrafai vienais $$ tebūtų pažymėti? Kadangi iki šiol žemaitiškų sąvokų tam dalykui neturime, būtinai turi kas įdrįsti ir naujus vardus minimoms lotyniškoms sąvokoms duoti, o ta no- menklatūra ir paskesniems Žemaičių rašytojams bus didelis patogumas. Tiesa, mano duodamieji vardai rodos juokingai skamba. Bet Dauggalingasis J. M. Geradaris, aprūpintas nesulyginamai didesne

7

rregėjimo galybe, neg aš, be to turįs aplink save

ūrį/žemaičių kunigų, kurie gimtame dialekte, menu, turi būti žymiai išsitobulinę, todėl būkite malonūs rimtai save prispausti ir pridėlioti naujų, tinka- mesnių žodžių „pažymėti reikšmei alicujus operis partem, sectionem, caput, articulum, punctum et paragraphum, nes be to bet kuris veikalas būtų nei šis, nei tas. Aš tai sakau, ne būtinai užsispyręs savaip padaryti, bet kad būtų patogiau paskesniems žemaičių dialekto autoriams. Kitaip šitas dialektas niekados prideramai nepatobulės, ko visi seniai jau norime.

Malonėk, Dauggalingasis ir Ypatingasis mano Geradari, atleisti man, kad šnekučiuoju, ką man pos, jau po truputį senstąs, diktuoja. Ar jo pa-

lausysi, ar ne, man vis tiek pat.

Jau man nieko nebelieka, kaip tik nuolankiai pakartoti savo prašymas, kad priimtumėte tą mano veikalėlį į savo šlobą ir sargybą ir kad jis pasiro- dytų naudingas tikintiesiems žmonėms, kad išspau- sdintumėte, o man, įei pagyvensiu, jei ne du, tai nors vieną spausdintą egzempliorių suteiktumėte. Kas už tai prigulės, būtinai sugrąžinsiu. (Išspausdi- „no lik ištraukas ir tas 1849 m., jau Pabrėžai mi- rus. J. T.).

Jautriausiai bučiuodamas Jūsų rankelės ir drau- ge atsidėdamas Jūsų maldoms, pasilieku visados su tikra pagarba

Dauggalingojo J. M. Pono Geradario

Zemiausias tarnas kun. Ambražiejus Pabrėža

T. Pranciškaus S. S. Tretininkas.

1845 m. spalio 3 d.

2. Dauggalingasis J. M. Ypatingasis

eradari!

Taip labai pasivėlavau prideramai padėkoti Tupa lugejam savo geradariui už atsiųstą sausio 15 d. dovaną, vardu: „Punktay sakimu“, dėl to, kad neradau progos į Varnius. „Punktų“ mintis rinkti-

nė; bet lietuviška rašyba ir tai dar senovinė, vie- tomis sunki suprasti, daro žymaus keblumo skai- tytojui. Vis dėlto labai pasidžiaugiau, radęs tame veikale kurius ne kurius reiškinius tuos pačius, kurius aš vartoju savo raštuose, kaip va: deslys 4przyczyna), prižastys (okazya), t. ir t.

Kun. Daukšos „Postyllos“ Kretingoje neturime, o Telšių vienuolyno bibliotekoje tikrai turi būti, nes D. J. M. Simanas Daukantas turėjo tą veikalą iš minėtojo konvento pasiskolinęs ir atgal tam pa- čiam konventui sugrąžino per mano rankas. Didu- mas to veikalo in folio sulig mišiolu, vokiškai- kriokuviškos spaudos.

Labai norėčiau gauti (žinoma, už pinigus, ne dovanomis, kaip anie) vieną egzempliorių Ūkiškojo Kalendoriaus. Jeigut tat būtų galima, nuolankiai meldžiu Dauggalingąjį savo Geradarį padaryti man tą malonę su pažymėjimu veikalėlio prekės, o jau mano bus pareiga, tikros progos pasigavus, nu- siųsti, kas už jį priguli.

Mano senatvė, kurią kai kurie mano Gerada- riai pradeda gerbtiniausia vadinti, išlengvo prade- da artintis prie ribos persikėlimo iš šio pasaulio; kol tai įvyks, labai nuolankiai ir stipriai atsiduodu šventoms Jūsų maldoms.

Pasilikdamas su didžiausia pagarba

Dauggalingojo J. M. Pono Geradario

Zemiausias tarnas kun. Ambražiejus Pabrėža,

Tretininkas Emeritas. Iš Kretingos 1846 m. geg. 3 d.

Valerijonas Zagurskis-Ažukalnis.

Valerijono Zagurskio (Zagėrski) raštus jau žino- jo aušrininkai. Kažin koks D. (ar tik ne Dovoina Silvestravičius), visai nematęs įo rankraščių, skel- bia prasimanytą ar tikrą legendą, kurios tačiau jo raštai nepatvirtina, Zagurskį buvus zarasiškių ba- jorą, vyrą karštos širdies, didelį rogieioją alaikių žmonėlių. Matydamas kai kuriuos dvarininkūs ne- gailestingai varginant savo lažininkus, rašęs ant ponų aštrias satiras. Vienoje satiroje net pasakęs: „Ponai po savim turi tūkstančius „dūšių“, o savyje nė vienos“ („Aušros“ 1884 m. 20—21 p.). Susiradus Zagurskio kūrinių rankraščiui, paklodės jo nepara- šyta nė vienos „satiros“ ir lų žodžių jo raštuose nesama. Taip pat pasaka kokio ten Kn. B., būk jis esąs matęs visus tris tomus Zagurskio raštų — „giesmių“; jie esą — Kupiškyje. Pasiteiravęs kupiš- kėnų, a. a. klebono A. Bajorino, nieko ten neapti- kau. P. Kenigšteteris nurodė obelėnus, bet ir ten nebūta jokių Zagurskių.

Kitais metais kitas aušrininkas Peliksas Mažutis („Aušros“ 1885 m. 55—7 p.) pasiskelbia turįs nuo- rašą žodis žodin Ažukalnio: „Rasztey Lietuwiszki. Tikras runkas, Iszguldymey ir Siekioimey paraszie W. Ažukalnis“ — Pisma Litewskie. Oryginalne, Prze- ktady i Našladowania napisat W. Ažukalnis. ir pa- skelbia ištisą „Suraszimas deyktu tay knigay už- wertu“. Tai jau tikra žinia.

Dar dr. J. Totoraitis savo „Lietuvos atgimimo paveiksluose“ „Vadovo“ 1912 m. 48 nr. XII, 365 p.

177

sako dar esą žinių apie V. Z. „Aušros“ 1883 m. 82 p. Patikrinę, nieko ten apie tatai neradome. 0 dar tikresnė sekės man suvokti (ir ne tik žodis žodin, bet raidė raidėn nusikopijuoti) iš Rygos knygyno. Tas pals Ažukalnio raštų originalas ma- žojo pašto lankų formato, aptaisytas ir paduotas cenzūrai, viso 170 p. (teiškritę trys lapeliai), visi payaeo cenzoriaus: „Ti-tu-liar-nyį So-vielnik i-ktor A-ri-mo-vič“. Cenzūruotas egzempliorius, matyt, pačiu Lenkų revoliucijos (1863) metu arba p pat ją. Tai reiškia aržūs išbraukymai dvigu- ai - raudonu paištuku ir rašalu visų lenkiškų tek- stų, antraščių ir net palaidų žodžių; tad „Gtos Lil- wina, Przemowa“ etc. Daugiau, išbraukyta visa, kas tik lietuviškai patriotiška arba kalba apie val- donų ir valdovų santykius. Tad: Prakalba, Masal- skio pasakos du paskutiniu posmu: Artojas ir wa- weris:

Ligiey darit teyp norėjou,

Keyp valditojus regiejou,

Kurie nog mums del dziaugima

Paskutini kusni ima, L. ir t.

visą Warna, tur būt Warnas ir Lape (jos nėra rankraštyje), Goreckio: Eaksztyngiele, Wanagas ir Wilkas, Ažukalnio: Dujen Szunes Dwara, Wilkas ir Piemenis. Tai suprantama — kad skaitytojai nekomentuotų. Keisčiau, kad išbraukti abidvi gies- mės iš Konrado Valenrodo: Wilija musu Letuwas Motina ir Kas mana dusus suskeyta ir girdi, Pra- džia Pana Tadeusza, Wiltwickio Klideja Tulaczka). Toje pat Rygos bibliotekoje yra dar trys sąsiuvi- nėliai kopijų iš to originalo: 1, Legendy Ant: Ed: Odynca. Przektad W. Zagėrskiego 1848 r. 2, Po- czyje Litewskie W Zagėorskiego 1848 R-u, 3, Tio- maczenia litewskie 1848 r. p. W. Z. Dar ketvirtas to pat kopijuotojo ranka parašytas: Poezyje Litew- skie F. Sawickiego (artyku! nadeslany), dveji cilė- raščiai. Prierašas reikštų lyg visa to būta rengta

— 78 —

kuriam periodiniam leidiniui lenkų kalba. O data 1848 m. nežinia ką reiškia: Zagurskio parašymo, ar kopijavimo laiką. Greičiau antrą, nes visame autoriaus originale nėra jokios datos. Vertimai iš

. Krasickio, Masalskio, A. Goreckio, Dziekonskio, W. Syrokomlios, A. Mickevičiaus, E. Chojeckio, K. Godebskio, A. E. Odynco, S. Witwiekio, Naru- ševičiaus, Karpinskio mums teparodo pirmą pusę XIX amž. Zagurskio galo amžiaus ir darbo tad tenka ieškoti arti lenkmečio.

Aušrininkas J. Šliūpas, paminėjęs „Aušros“ pa- duotąsias žinias apie Ažukalnį, labai neigiamai įver- tina jo kūrybą: „Zagurskis buvo menkas dainius, be talento, ir jo dainutės negali pasigirti nei kal- bos grožiu, nei jos grynumu“. („L. R. ir R.* 49 p) Gailutis taip pat atsiliepia: „No mano draugo be- tariant, nei didžios gražybės, nei didžios vertybės (giesmė) neturi, nes tai buvo jo pirmieji Žingsniai, pirmos vagos dirvono plote“. Gailutis mėgina pa- teisinti Zagurskį, ne išaiškinti jo talentą. O jis aiškintinas.

Nesinori sutikti, kad Zagurskis būtų buvęs vi- siškai be talento. Talento būta, tik nemokėta jis išlavinti ir išplėsti. Valerijono Zagurskio būta ne- mažiau talentingo eiliuotojo, nemažiau poetingo kūrėjo, kaip Juozas Myliauskis-Miglovara, J. A. Vištelis ir kiti tokie.

Tikras Vilniaus romantininkas, Zagurskis ypač ne spekuliativiškai traktavo savo temas. Jo vadina- mieji „raštai pirmos rankos“, būtent, originalieji, didelio gražumo ir tikrai lietuviškos liaudiškos nuo- taikos. Surašyti kun. Antano Strazdo tarme, šitie raštai - dainos rytų aukštaičiuose tuojau tapo, kaip ir Strazdo dainos, liaudies dainomis ir patvariai išliko kaimiečių atmintyje iki pat šių laikų.

Čia pat pakartoju jas, nieko nekeisdamas auto- riaus rašybos, kurios jis labai nuosekliai laikės ry- tiečių tarmei žymėti.

70 2

1. RITAS WASARAS.

Gražus ritas, niematitas, Skumba wewersielis,

Ir giegužie miszki užie,

urkoja karwielis.

A unt ana unt dirvana Tetervinas groja,

Unt ežiera wilnies niera, MWejelis nustoja.

Giaspadoris, dirwu aris, Skubja lauku seti,

Kiek pešeių — priakicją r galas akieti.

Daminikas wel nie dikas Is piauna pieweley,

Giedri diena, pribus sziena Musu daržineley.

Keyp krumeli galwijeley Ezdami nustoja, Tielay blauna, žoles rauna

Piemenes raloja.

Geydziey gieda, wisztes weda, Kur žaloja dwaras;

Gaspadines be priczines Namie liki baras.

MWeykey maži, linksmi, graži, Unt akwatus,

Szoka, gieda, jems nie beda, Kad tik butu satus.

Gražus ritas, wienas kitas Szczirey meldzies tojaus:

Baltas Diewie musu Tiewie, Praszam uradzajous!

Jegu dosi — iszwadosi

Nog wisakiu bedu. Linksmas ritas nematitas

Ir asz linksmiey giedu.

Ž

2. DROUGIEY SU WEWERSIELU. Mir wir, wir wir! wewersieli,

Tu su manim giedak kartu; Tujen unksti man prikieli,

Tu su manim eyni artu.

Tik tu, tik tu mai linksmini,

Mes su tawim wis dwiejosi; Aram dirwu paskutini,

Tu ti, ti toj pagiedosi. .

Mel ti, wel ti mes unt piewas Susitiksma Ties ritu,

Tey ti, tey ti, pades Dievas, Pagiedasma daynu kitu.

Toj ti, toj ti pjausma szienu Kaley rasa, kaley ritas, Ti toj, ti toj grebs par dienu

Ti su daynu atskris kitas.

Tu lik, tu lik čie laukieli,

Tu ti, tu ti man atrasi Ti ti, ti ti, wewersieli,

Toj toj, toj toj pagiedosi!

Tey tey, tey ley man giesmela! Niet par miszku paskumbena; Pasakisiu tau be mela, Kad su tawim linksma diena. Gan gan, gan gan mums giedoti, Eysma dabar pasilseti; Toj czie, toj tau toj nustoti Tawa daynu reyks girdeti.

Wir wir, wir wir, wewersieli, Tu su manim giedak kartu, Tujen unksti man prikieli, u su manim eyni artu.

3. DROUGIEY SU LAKSZTINGIELY. Tin ti, tin ti, laksztingiele,

Ti tin, ti tin lazdinosi; Ti, kur teka ta upele,

Wel tu ti toj pagiedosi.

biiią

1

Tau tai, tau ti gieraą vieta, Ti tau, ti tau klausitojey Saka, kad tu unt szia swieta Ku gražiausia pagiedojey.

Lik lik, lik lik sau ti wiena,

Lik ti, lik ti terp arksninu; Tili. tili toj bus diena,

Da linksmibes ir adina.

"Toj toj, toj toj saute teka, oj ti, toj ti ju regiesma; Tik tu, Gk tu nieezipk nieka Dwejos toj czie patitesma.

"Tau tik, tau tik diena szwinta,

Pabejk daynu teyp pradietu; Saule teka, rasa krinta,

Aprink kitu tu ti wietu. Reykia eyti, nie bus nieka,

Laukie jaucziey ti Iaukieli, + Tegul darbas niepalėka —

Giedak viena tam krumieli!

Tu tik, tu tik ti unt walos;

Tik tau, tik tau linksma wieta. Unt szakieles sedi žalos,

A mat wargas unt szia swiela.

Tin ti, tin ti laksztingiete,

Ti tin, ti tin lazdinosi, Ti, kur teka ta upele,

Mel tu ti toį pagiedosi.

Šiais trimis pavyzdžiais dabar nebeeiliuojama, nes LakdiEnių mūsų poezijoje, kaip ir sukų poezijoje, nebėra. Tai jau mėjo vyskupas Nie- dzialkovskis. Bet Tisa os inas, laikais ir iki pat aušrininkų gamta in se, pati savaime, buvo gražiausia poetinei kūrybai tema. Visuomeninių ir politinių tendencijų dar nebuvo; arba įei ir buvo, tai kaimietis, destis, lietuvis nuo jų būdavo at- stumtas; tai ir visus savo afektus teturėjo progos kreipti arba į savo paties siaurą jausmų ir reikalų

6

Bi

sritį; arba į gamtą-ramintojėlę, į Dievulį leidėjėlį. Dėl to ir tenka mums žiūrėti, ar tai vykusiai pa- daryta. Zagurskis nebereikia geriau suprastino lie- tuvio kaimiečio afektus ir aplikavo juos gamtai betarpiškai. Manding, tos trys dainelės yra tipin- gos reikšti XIX š. kaimiečio vienybei su gamta, kada jie save telaikė lygiu jos nariu ir padarėliu, kaip vieversys, lakštingalė, gegužė, tetervinas, teliai, gaidžiai, o gaspadinių rietenos suderinamos sų vištų buitimi. Kaimo idilija su nerūpestingais maž- vaikiais ir su tuo vienu didžiu susirūpinimu, kad laukai užderėtų, kad bado nebūtų. Linksmas ritas, nematytas Ir aš linksmai giedu.

Visi Zagurskio raštai reiškia jį buvus tobulai kaimietiškai nusitiekusį, nors ir inteligentingą žmo- gų. Bet klystų, kas pamanytų jį visą esant tokį, kurs tepagieda taip naiviai, kaip tikras gamtos vai- kas. Jo tesėta kurti kilniau ir komplikuočiau. Pa- vyzdžiui imame —

1. APRASZIMAS NAKTIES, RITA, DIENOS ir WAKARO.

„ Naktis giedri ir tiki, Meno sidabrina

Žiemi, miškus ir kalnus. Unt dungous melina Dega žvaygzdes, ži žvakies, lepsnaja ir giesta. A meno, kėyp karalus, unt widuria miesta.

Tili tapey unt medžiu, tik upelis teka.

Miega darbas ir giesn niesigirdi nieka.

Ti wel wienas debesis, keyp didi: eldija, Pasklida unt melinės ir tartum kad bija Plaukti talou be kiela — be žinias, be vietas. Unt žiemeės jau užmi i svietas, Visi guli nurimi, wi rdziey miega, Niepamati, keyp naktis jems greytey prabega. — Nog kraszta saulatekia jau trupti pabala. Acylepja wewersis unt laukiela gala.

Toj rupinas swietelis unt acykielima.

Tasey jauczius iž gurba, tasey dalgi ima, Szimtas skumba pjautuwu ir giesmiu unt lauka. Ir meno jau priwargis až miszka užplauka.

85 — i

Žiuri kreywam par szakas ir sauly pamata, Karteys baltas, raudonas, — beysu ir sermala. — Jau diena. Sudieu, meno: twirtesnis karalis Ateyna del mums szwiesti. Ir toj wisas szalis, . Mirszunes kalnu, miszku kartu apauksina, Užgiesa wisas Žwaigždes linksmesnie adina. MWisi žmonies unt žauka, wisur pauksztes gieda. MWienas ar(ija unt dirwas, kitas arklus weda, Tasey sawa pakreypis unt ausies kiepuri, Priesz sau dalgi pastata ir pustykly turi. Paasztrina — megina, suka — mata swietas Tukstantis kwietku pola ir lieka unt wietas. Su potiereys ateyna senielis unt lauka, Gaspadoris szeyminu klidusi szauk(ija, Rodzia darbu prie wietey. Sawa runku sefs, Žina, kur iszskint krumus, kur szienu iszpjauti, Kadu linus paseti, kadu jos nurauti. Žina, kadu bus letus, diena giedri kadu Ja galwijey gražesniey nog wisu stadu, Is pac wisur apeyna ir wisur prižiuri, Pac un lauka ir namie, asztad wisa turi, Ir pus nog kitu, nors plaukey paszirma Ar unt piewas sustaja nog wisu pirma, Pradalgi sawa wara — gieras weykam tiewas, Su teysibi giwena, — padeda jam Diewas. — A saulelė unt pietus jau pasiauksztina. Gaspadorius szeyminu su sawim wadina, Kožnas eyna unt namus, tas darbu palieka. Stawi dalgies ir greblei, tili dirwa dika. Pateysti įauczey ir arkley unt pudima eda; Pasilseja adinu, wel juos darban weda. Reykie wisiems greycziausia wakara sukru: Guli warpas nupjautas, keyp weja nupusti: Sujuda wisi žmonies, risza peėdus, stata Ir, keyp waysku, unt dirwu tiek gubu pamala. A saulė jau až miszka plauk(ija sawa kielu. Debesieley unt dungous, keyp pulkas krikielu, Skręda, sukas ir klista. A Žmonies unt lauka, Sawa darbu pabeygi, wienas kitu szauklija Griszta nama ir gieda: „Wisu musu darbus dienas Tu priimsi, Diewie wienas“.

Čia esama posmų, kurių nepesigėdėtų ir dabar- nykštis išmiklintas menininkas-eiliuotojas.

Zagurskį dirbus dar 1856—9 m., pačiu

S

Dar stipriau aprašyta audra. 5. NAKTIES SUJUDIMAS.

Naktis tumsi ir beysi. Dungus apsiniauk(ija. Szunes loja ulieziay, a widuri lauka Pedey, wakar supjanti, weja iszniesziati. Graudzia, užia, žeyboja. Da buwam niemati Tokia sujudinima. Dreba wisas swietas, Nori sleptis pries Diewu — nie randa wietas, Perkunas lekie, musza, kalni sodžius dega, A žmonies nusigundi unt lauka iszbega, Ažlauži runkas, aszaras iems teka: Iž turtu, ir teyp mažu, jau nie lika nieka... Paskutini lesibi wejas isznieszioja, Dumey sukas jodieji, dungus raudanoja. Matant, ku Diewas gali AE wienu, Melskites, praszidami ir nakti ir dienu, Kad nog jusu nutolint Is koroni sawa. A, žmogou, ku tu turi, nie mislik kad tawa. Ir twirtesnis nog swieta ira ŠAnkUŲ Diewas, Tas musu Apiekunas, tasey musu Tiewas: Už griekus, nieteysibi teyp karoja swietu. Is buwa, bus wisados unt amžinu metu.

Pagaliau, V. Zagurskis ir savo duoklę ag

lietuvių nublaivinimo reikalui. Jo pašiepiantieji

kupletai nemenkesnės vertės už Silvestro Gimžau-

sko tolygius kupletus. Šis eilėraštis Ig al

blaivybės pražydimo metu.

6. ATAMEYNAS. (Gierwe giriay gieru giru gierie)'). Nog enibesi tey nie melas, 1 arielkas žuva šwietas, Bil uliezia — karcziemeles.

Dabar — geria labey retas. Terpu žmoniu tu pritiru Namie gieria gieru giru.

Žiur, bra, musu karcziemiete —

Dunktis kiauras, sienas griuva;

Ir surugus arielkiete,

Bo czie žmonies seney buwa. Niekas duru nieatwerie — Namie gieru giru gierie:

ančiaus

*) Gierwie — nazwisko litewskie, po polsku — Žėoraw.--

288/-—

Nier ka, broley, pasakit —

Dabar tartum nie tas swietas!

Niekur girta niematiti —

Kožnas sauga sava wietas. Palaymeja dougal wiru: Namie giarie Alerų giru!

Rundariukey niet iždziuwa. monies wikri, niepažinti: Karcziemetey seney buwa,

Tartum wisi dabar szwinti. Suka szalu, arkli szerie, — Namie gieru giru gerie!

Nors ir Petras man susiedas,

Ku tey walgie donu jodu,

Isilinkis no tas bedas,

Jau musztiniu turi podu. Sukawois proci szeziru, Namie gierie gieru giru!

Saka Zrolis: Nie bus nieka —

Nie del manis isey seja;

Ja pinigey namie leka ors laukielos uždereja. Ja meyszielis usiwerie, — Namie gieru giru gierie! Saka Ickus: Blaga diena

Tey kunigey tu padarie,

d karcziemay nier nie wiena.

Už arietku labey barie, — Toj to wisi nusitwierie — Namie gieru giru gierie!

Kalba Mousza: Sakik stacziey!

Wis arietka par man giera.

A Ų tu akwacziey.

jal pinigu par tau niera? Gierwe biednas, paklausk wiru - Namie gieria gieru giru!

Jau tu wiszkey pajodawis

Grebs tau ligas no to alaus

A maū labey geyli tawis.

Paskutinis tau bus galas! Ku tu loi, pikta Žwierie! Gierwie gieru giru gierie.

Atameynas pasidarie, Wisiem žmoniem gana gierti, Unt arielkas žusitario, =

Ka gi Mouszai nusitwierti? Paskutini mata galu, — P Gerwie namie dara alu!

—851—

Kupletai sklandūs, visai geros formos.

Šiam kartui pavyzdžių bus gana įrodyti tam, kad V. Zagurskis, „poetinę gyslelę“ turėjo ir eiliuoti Šugsbčjo, nors tai jam buvo pirmiena. Jis nesito- bulino, nei turėjo iš ko tobulintis; dėlto ir jo kū- ryboje mes negalime parodyti nei pirmesnių chro- nologiškai, nei kesnių eilėraščių: jie visi kuo ne tos pat vertybės.

Visame Zagurskio raštų rinkiny, kurį esu nu- kopijavęs Rašliavos Muziejuj, rasime dar keletą „raštų tikros rankos*; būtent: Medžiotojai, Trioletai, Jaunikis ir Mergelė (sekimas) ir Ažu griekus žmo- nių daug Diewa koronių, su paaiškinimais pasta- rųjų eilėraščių. Ir dvejos pasakos: Dujen Szunes Dwara ir Wilkas ir Piemenis. Visų kitų eilėračių vertimų technika itin bloga ne kad Zagurskis ei- liuoti nebūtų sugebėjęs, bet kad jis pametė tikrąjį savo talentą: laisvą, lietuvišką, susidariusį gaiva- liškai, savaime, ankštai jam susigyvenus su tikrais lietuviškais kaimiečiais ir tobulai supratus jų būdą, visą sielą. Šiuo atžvilgiu V. Zagurskis bus net pra- lenkęs kitus mūsų poetus, be savo įkvėpėjo A. Strazdo; pralenkęs net dabarnykščius kūrėjus, nes šiuosius įkvėpė mūzos, parnasai, pilietiškumai, fan- fazijos, ne tikroji lietuvio psichė.

Dar keletas pavyzdžių, kaip V. Zagurskis vy- kusiai ir laisvai operavo eiliavimo menu, kaip jis stovėjo nė kiek nežemiau už kitus jo amžininkus, pirmosios pusės XIX a. romantininkus. Vienas pa- vyzdys bus visai originalios kūrybos, antras labai laisvo sekimo, trečias laisvų pasakėčių.

TRIOLETAI. 12 Mergeytele mana graži! Tu man mili tiktey wiena. Saka didi, saka maži, Kad tu mergeytele graži.

= 87—

Jauna, skeysti, keypo roži, Keyp lelija, giedri diena, Mergeytele mana graži, Tu man mili tiktey wiena.

2. , Ka Leyp žiuri? Dok kwietkieli, Ag del manis tey nurautas. Tujen mili jaunikieli. Ka teyp žiuri? Dok kwietkieli...

Aszien stawju, keyp sugautas... Tu czie wiena tam krumieli...

Ka teyp žiuri? Dok kwietkieli - Ag del manis tey nurautas!

JAUNIKIS ir MERGIELI (Kažin kieno laiswas sekioimas). 1.

Unt szirma žirgiela Par miszku be kiela Jaunikis užjoja, Prie piewey nustoja.

Nustoja ir žiuri, Kur tunki žalele, Kaip kwietkas mergele šwietkus runkay turi. Jauniki pamala, Unt weyda sermata. Jaunikis nietoli, Begtu ir nie gali.

Ir rektu ir bija. O, Jezau Marija! "No balna nuszaka

Ir Lyno pasaka: — Nie reykie kwietkielu, Parodyk man kielu. Giria niematita, Pasklidau nog rita

Ir tropit niegalu. Unt kuriu czie szalu? Nie pažistu wietas, —

Be žiertų klapatas! Namielu niematas, A sugriszti metas...

p kr T ; k

Žž =

— Pa kayrey berželu Až miszka par piewu

Ti laukas namielu. — Tey su Ponu Diewu! — Pasakiou be mela.

Ja niebe matisiu, Geyleja mergele.

a? Nie pasakisiu.

II. Unt szirma žirgiela Par miszku be kiela Jaunikis užjoja, Lazdini nustoja. Nustois ir žiuri, Kur tunki žalele, Keyp raži, mergiele Kwietkus runkay turi, Ne balna aisraka r teypos pasaka: HES Takielis iszieja Unt bates ir rawa.. Niekas nie regieja Tinai lauka lawa. Wažiok, Jaunikieli, Ti, keyp piemo gieda, Toj rasi kieteli: Tas unt namus weda. - Toj padekowoja, Šuspaudė runkiely Ir talou nujoja, Palikis mergiety. Pasakiou be mela, Ja niebe matisiu. — Geyteja kė Ka? Nie pasakysiu.

III.

Unt szirma žirgiela

Par miszku be kiela

Jaunikis užjoja,

Alksnini nustoja. Nustois RU

Kur tunki žalete.

Kaip Žwaigžde, mergiete Kwietkus r: y turi.

=

No balna nuszaka Ir teypos pasaka: — Už miszka upele;

Keyp ju perwažioti, Gražiausia mergiela,

Prašou radu doti. Ti wažiot nie wieta,

Pac rodas nie gaunu : Prigirdit noreta

Be cziesa man jaunu. —

Asz buvou priesz weju;

Noris jos regiejou, 4 Isz kalbas abejų ais

Daugiou nie girdiejou, | L Teyp titam kalbeja, 45

Kiausunt namu sawa, 5 AŽ runkas tureja

Ir dažney bucziawa. Maž kielu žinoja,

Griža ju sutikis, Wel tiney nujoja,

Mergiety palikis. Niera jaunikiela

ulek(ija greycziausiey ;

Negriža ir kiela

Mergieles nie(b)klausie...

DUJEN SZUNEĖS DWARA, — Kadel tu wis su ponu? Aš — tik ori wienas. Tegul jau nakti. Sutaukia ir dienas — Nietaydzia mai unt ponu, rekie, musza, baras, Nors asz saugos nog wagiu ir toju unt dwara... -

Teyp sakie didis szuwo unt mažu Szunieli. "Tas jam saka: — Prietelou, parodziu tau kielu: Nie doug dabar teysibes — tie cziesey uszstoja

Tas dažniausia gieresnis, kurs priesz ponu loja.

WIEKAS ir PIEMENIS.

Kad wilkas awis gauda, piemenis pamata,

Bega ir szunims pludzia. Is akis pastata:

A lig kaley tey szita? Ar tey awis tawa?

„Asz stipresnis — tilekit, mana giera JiAEAS MWerkdamas kožnas eja teysibes niegawis.

Reykie buwa muszt Wilki — nie but awiu pjawis.

1

„Matyti V. Zagurskis mylėjo savo tėvynę ir šventą lietuvių kalbą, tačiau reikia pripažinti, nedailiai giesmeles rašė“, sako aušrininkas, o betgi jo gies- meles nusirašo ir paskelbia. Čia kritiko būta pa- gauto netikro įspūdžio. Dainelės gražios, tik jas nusmelkia rankraštyje dveja tiek „pasakų“, visokių „išguldymų“ ir „giesmių maldingų“, tiek blogai verstų, kad net koktu. Zagurskis yra iš esmės „Ažu- kalnis* lietuvis kaimietis; jo didžiausia klaida, kad netikėjo savim, nekūrė savotiškai, bet pasidavė lenkams kūrėjams; manė ėmęsis pačių gerųjų pa- vyzdžių, pats jais iškilsiąs, o kaip reikia, po ta svetima našta sukniubo. Nei jo talentas, nei litera- tinis lietuvių kalbos stovis netesėjo tinkamai atpa- sakoti puikiausiųjų lenkų literatūros pavyzdžių. Nei žodyno, nei Ivčių Zagurskiui neužteko žodis žodin atpasakoti lenkiškam tekstui. Teko kai ką

rasimanyti, nebūtų lyčių pavartoti, nebūtų ga- ūnių rimui suderinti ir visai neatsižvelgti į lietu- viškąjį kirčiavimą. Pasidavęs lenkiškam kirčiavimui žodžių ant priešpaskutinės sąjamos, Zagurskis savo vertimo tekstus padarė tiesiog kokčius ir nenury- jamus gerai mokančiam lietuvių kalbos. Dėl visa to V. Zagurskio vertimai bergždžias darbas, nei naudos, nei garbės nedavęs lietuvių literptūrai.

Negaliu vienok susilaikyti neišrašęs vienerių iš visos tos jūros nevykusių ir tai daugiau istori- jos žiniai. Man rodos, maža kas žino, kad V. Za- gurskis padidino ilgą eilę Mickevičiaus „Wilija naszych strumieni rodzica“ vertėjų į lietuvių kalbą.

Wilija, upiu Letuwas matina,

Su dugniu auksa ir weyda mielina; Letuwnikaytie siem(ija undienieli,

Su skayscziu szirdziu, gražesnia weydela.

Wilija par Kouna plouk(ija gražu steni, Terp ždių piewu, kur tik kwietkey wieni; Prie kojam tawa, letuwaytie graži,

Musu jaunikis, keyp Židanti raži.

— 1 —

MWilija peykie teys Žiedeys piewelu, 'Skubjas Niemunan tas jasey milimas; Letuwnikaytey itgu terp brotelu — Mili jauniki isz szales swetimas.

Niemunas, grebis ant peti silingu, Nesza unt olų apieysta tolima;

Unt szaltus krutis priglaudzia milingu Ir droug prapola terp maries gilima.

Terp tau ateywis wes szalin swietimu, Paliks Tiewinie prieys werksmu diena; Ir tu prapulsi wilniay ažmirszimu

Labjou geytesnie, bo tik pati wiena.

Szirdi ir twanu dikey persergieti: Mergiotie mili, a Wilija szita Skubjas Niemunan, jas nesutureti,

Mergiotie rauda Baksztay uždarita.

Ilgai aš maniau V. Zagorskio raštus taip ir bū- siant vien paminklą, kaip sunku buvo iš pradžių pradėti tikras literatūros darbas. Tačiau dabar ma- nau reikiant juos spauda fiksuoti, įei ne eiliavimo menui, tai filologams.

Prakalba.

Letuwnikey broley mana! Ataneszu jums kalbu Tiewu musu, teyp ilgey ažumirsztu. Szaukiu, ev- kite czie wisi weykay Lietuwas, eykite paklausiti ižgulditu rasztu, giesmiu ir pasaku Raszitoju musu jums nepažistamu; eykite paklausiti tu žodžiu,

atrie gali jums apszwiesti auszru žinias, a maž ir palekunt (palikdamos) szirdzios jusu pabudins noru unt mokstų ir tolingiesnies pažinties tu wiru Le- tuwas, kurie nog užgimima nie mokiedami katbas sawa sienielu, palika Raszitojeys linkiszkeys.

Nog ta cziesa, keyp Letuwa prijėęme kataliku krikszczianiszku wieru, keypos persižegnoja kri- žium szwintoju, kalba musu nutila dwaros, bo kunigey pribuwi unt mums del iszguldima teysi-

Zi

bes wieros, niemokiedami kalbas musu, apsakinėja ju žodzieys linkiszkeys.

Ir delta tojaus pa Andiaeginuy Letuwas su Lynku žiemi, wisi poney ir szlektas (bajorey) pri- įeme linkiszku katbu, a žodziey Letuwniku palika tiktey terpu wisotinies žmoniu; ir didieli diwey, kad musu kalba, be perweyzdetoju ir atmintingu raštu, palika be jokia atameyna tokiu, keypos ir buwa priesz metus — pradžiay sawa prigimima.

Rasztu letuwiszku turim labai maža, a kad ir buwa raszitoiey, tie wisi raszie kalbu žemaytiszku. keypo: Naujas Istatimas Jezusa Chrislusa Wieszpa- lies musu unt letuwiszka ležuwia iszgulditas par kunigaykszti Jozapu Giedrayti Wiskupa Žiemayeziu ženklininka S. Stanistawo — ižspaustas Wilniuy Metos 1816. pas kunigus Msionorius. Kiti raštinin- key yra keypo: kunigas Mikotajus Dauksza, kuni-

as Konstantinas Szyrwidas, Doneleytis, Szimonas

Stanieuczius, Dionizas Paszkiewiczius ir kunigas Jozapas Rupeykis, a delto musu szalis apricz Nauja Ižstatima Jėzusa Christusa, katras czie tabey retey kur ira, wisi paskutinie raszitojey mums niepaži- stami, a kad ir turetumet tas knigas, del jusu nie- suprastinas, žiemaytiszkas. Letuwiszka katba doug kitaniszka nog žiemaytiszkas, deltagi kad ir turite tos rasztus, niekas ju neskeyta, niegaledamas su- prasti.

Wienas tiktey kunigas Drazdauckas (Drazdielis) ku raszie suprastiney del musu, — tai tikras bralis musu, weykas tas žemės. Balsas ja giesmiu mal- dingu skumba wisas Bažniezias Letuwas, a daynas swietiszkas, paimtas iž giwenima kiemišku žmo- niu, bus umžinu paminklu del sunu Letuwas!

Par doug kitaniszka kalba žiemaytiszka nog katbas letuwiszkas padawie man noru unt apsa- kimu rasztu czistey letuwiszku. Niesisprieczisiu, katra iž tu ira giesmingiesnie, gražesnie, atadodunt tu klauti unt tiesas žmoniu beszalingu, budamas

Taa

p dawaley atnagraditas až mana proci, kad ta žba atras daugiou priweyzdetoju, kad mana bal- sas, nie budamas bala szaukiunczia an girios, ga- les pabudinti isz miega prietelus žmoniu ir isz- szaukti daugiou letuwiszku raszitoju.

Garbi paleku tiem wisiem, kurie, suprazdami nieatmestu reikalu rasztu letuwiszku, paliks tikreys priweyzdetojeys tiewiszkas kalbas; garbe tokiems visur! garbe wisados! ž

71 Ansgaras Rožėnas. 1838.

Rašliavos Muziejuje yra vienas lapas su trejo- mis eilėmis, parašytomis tarmiškai ir pažymėtomis: „Visos trys Ansgaro Rožėno iš Daumėnų Rastaus- kinės padangės 1838 m.“: 1, Dayna ape nekaltų meily, ) Dayna: Ey Doriutia-Doriutėla ir 3, Dayna: Doriutia, szirdis mana.

Kopijuota neperseniai, prieš 20—30 metų, kai ko nepaskaityta ir padėta klaustukai, bet Rastaus- kinės tarmė gangreit išlaikyta: patikrinėjau su tos vietos žmogum studentu Ansgaru Rožėnu iš Daumėnų, kurs tačiau neprisiduoda nei rašęs, nei perrašinėjęs šitų eilučių. Apie Daumėnus esą daug Rožėnų ir Ansgaro vardas populiarus. (Kitur tuo vardu nesikrikštija). Bet jokių tradicijų nėsąs gir- dėjęs, kad kas jų anuo romantininkų ar santimen- lalininkų laikais būtų rašęs eilutes. O būta tokio Rožėno ir rašyta. Šios trejos eilutės, kokios jos yra, tokios, reiškia meistrą buvusi įgudusį savotiškai, pirmos pusės XIX šimtmečio būdu eiliuoti, tai jos negali būti vienatinės lo autoriaus sugalvotos.

Rožėno dainos turėjo plisti gana plačiai, jei prieš 40—50 metų aš girdėjau ir net mokėjau vie- nos dainos variantą; jį „lodavo“, suprask panie- kos žodį — deklamuodavo, vienas kriaučiukas, at- mintinai mokėjęs visą kun. Olechnavičiaus knygelę: „Pasakos, Pritikimai ir Giesmės“. O mano gimtinė už dvylikos mylių nuo Rastauskinės, Svėdasų pa- rapijoje. Štai šis man galvon įstrigęs variantas:

=

Doriutyte, širdis mana, Pasdabajeu veidu tava, Netik veidu ir akeles, Bet ir gelsvoses kasetes, t. ir L.

Karpinskio garbei įsidėdu į nežinomųjų mūsų autorių rinkinį ir Ansgarą Rožėną — sentimentali- ninką su tais trimis jo kūrinėliais. Manau, ir šie pamninklėliai-trupinėliai nebus nubraukti pastalėn nuo dabartinės mūsų literatūros stalo.

DAYNA APL NEKALTU MEYLY.

Auga pas tetuszi, kepo i Girios paunksneli raskažiu kwietkaytis. Wis man pagal nora — ja mielas apiekas... Auksa, wiliniu(?), varia, tetuszia patiekas. — Nemaczio' sauletės kada užtekėja, Ne" szaltas rasiatės kada nubirėja, — Ja ranka man bėdas szalin attolina, Ano ranka gulde ir ano budina. — Niekad manip smutkas szirdin nenuėja, Ne' gaylos aszaras isz akiu birėja, — Apdinktas, kep girio' žalis m(vJotundaytis(?), Tetuszia apieko“ auga jaunikayti

Kep dienosi mojo's skaysti rožilėta.

s Kava zabowė kai

Tėja ing mana szirdiatės gilibe;

Koks manimp smutnumas, niekas ta nežina,?-— Nieks be tawes, miela, man nenuramina...

— Be tawes man diena miatų tur itgumu,

Be tawes ir miadus tur sawimp kartuma.

Ach, kada ir žinksni nog man! tolin esi, —

del man" dienas, nors saulala szwiesi... - Su tawim man ezėsas, kep žemeziugas plaukia, Kas diena minutia ing linksmibi traukia. Tu man esi wierna, asz tu giarie' žino“, Delto tau mitėsiu lig smerties adinai. tawi pakajump biedos' ir warguosi, skažios ir smutkos mietosios įeszkosiu

A jey Wisagalis daris atskirimu,

Su manim ir tawim, kepo sutwerimai;

- Jey man iszpuls pirma, tu, kep taksztingiala, Apraudok, kep girio' skurdi giagužėta,

pe. —8—

Jey tu man paliepsi plaukti aszarosi, Kep liekna nendriala nog wėju swiruosi. — A tau ant paminkla znoku mileima, Ja szeziras gaylasties, smutna raudoima, Sklepiniam grabiali eyszke' paguldysiu, Brangiom drobužėlėm wisu užklostisiu. — Unt tawa kapėla swiru(!) puszitėty, Sodinsių kwietkelus, žalu rutitėty. Praszisiu sautalės dienu spindutėla,

A nakti szwiesuma melsiu menotela.

— Kasdien tris kartialus tunkisiu križiali Ir su aszarėtėm bucziuosiu križiali...

Ę DAYNA: EY DORIUTIA - DORIUTĖLA,. į Ev. Doriutia- Doriutėla,

S! ysti Auszras Žaspkditėją, Ziur, kep tos berža szakiales, Prisiglaudi dwi pauksztialės. 4 Mislitėlas sudumoja, . Sparnužėlus sukleszezioja, j Snapitėlus sulanezina —

Szwiežiu meyly atnauina. Ach, kokios gražios parėdos . Ir aptinktos jos be bėdos. 1“ Anu szeziras milėimas 7 Ir mistalu sutikimas Dara mumis tu paminklų vB, szirdžiu aksa žinklu. iur, Dorutia - Dorutėta, Tu bernužia patiekėla! Pauksztelės linksmu tur wieku, A mes trumdam sau del nieku. Kada ateis ta adina, Kuri szirdi palinksmina, Kada musu rankitėlės Bus surisztos baltitėlės? Jug asz biednas — tu be turtu, Nėr kas spasabu inkurtu. Ne' asz sudabri, ne' auksi Turtu szezėsties nebelauksiu, — Nodieju ir wisas dalis Ley mums rėda Wisagalis. Būkim twirti bėdosi „Nenuludi sielwartosi, — inome, jog loskawas Dungus — Tinay szezėstis, turtas brungus.

97 —

Tu plienini adatėty, Asz waldidams piunksnitėly, “| Usidirbsim lig dawale' Sawa ubagiszku dali, Ir mums užaugs plunksnitėlės, Kep tur anus pauksztitėlės,

DAYNA: DORUTITIA SZIRDIS MANA,

Dorutitia, szirdis mana, Pasdabojo' weidu tawa;

Netik weidu ir akiates

Ir milamoses kalbiates, Sudabrinius duntitėlus, A joduosius piaukitėlus,

Mel joduosius uneziakėlus

Ir saldžiuosius įoksmitėlus. Tas pawabnias krutitėtes, Szias baltosias runkitėtes,

Jos drabniuosius pirsztiatėlus.

Tos graicziuosius žinksniatėlus. Atsitolink, rožitėta, 2 Stabdik balsu taksztingėta,

Bo gražes ir wirszesnia

Ir giesmėsi ir linksmesnia, Tolin, aukse ir žemeziugas: Asat bagotujų slugas,

Bo man swieti nėr mielesnia

Ir už Doruti brangesnia. Szalin isz kelia cukrus, medas, Bo isz jusu mažas sladas!

Kartu Doriuti bucziuosiu —

Tris dienas cukru smakawosiu! Ey, Doriutia, perlas mana, Padabne' man nebus gana

Ape tawi rokawoti,

Ape tawi bedumoti, Neiszauszta auszritėla, Nenusėda saulitėta, —

Wisad ant szirdiatės,

Wisad tu man unt mislalės. Tu brangiausi reyszkiu žinktu, Likdamas sau unt paminkta:

Czionay Doriuti mitėjo"

Ir mislaiėm palidėjo', Bus už swietku szia szalata, Kur blizgėja, kep anszriala,

i

ės skaysts weydelis pra saldus wė Šjelis. Buklt 20 etku tie darže! 2 “ Kur buvoja jas jas žinksnel A pakai e ini Ši pe is žaluok tu, gojali Kur Doriutia židėdama Mani namo partayzi Bucziawa szimtu rozialu, Griža atgal sziuo kiatalu,

Visos trys Angis Rožėno iš Daumėnų 1838 m. Rastauskinės padangės.

Antanas Savickis.

1782—1836.

Kun. Antano Savickio vardas yra žinomas reli- ginėje lietuvių literatūroje. Jis yra spaudai parū- pinęs du veikalu:

1. S. Tamosziaus t Kempis zokana Kanauniku Regužarnuju pagal rieda s. Augustina. Apey se- kima Christusa Pona. Knigas kietures, Metuose 1441 paraszytas. O dabar isz totiniszkos ant že- maytyszkos kalbas diel nuopelna duszių nobažnu

szgulditas par kuniga Antona Sawicki Tykszluse. Wylniuje, Knigspaustuwyniczioy B. Neumana. Me- tuose 1828. Cenzūrota 1826 m. geg. 3 d. O „Kalbą pry skaytitojaus“ pasiraszo: „Pabengiau yszgulditi metuse 1825. Kunigas Antonas Sawickis Kamendo- rius Tyrkszlu“.

„Prenumeratorowie (lay ira, tie kurie pyrm iszspaudyma užpyrka tą kniga)“. 35 kunigai ir sziaip jau inteligentai ir 11 „Isz ukynynku“: Batys Tadeuszas, Razutys Antan's, Szwelnius Juzapas, To- leykys Karolys, Warnelys Tadeuszas, Jaunys Ju- Zapas, Kynezius Domynynk's, Eamsargys Adomi's, Raudonys Antan's, Razma Juzapas, Szertwitys Jur- gys. IV--318-1-10. Įžangoje sakos tyčia populiariš- kai rašęs:

„Užtaykiau buda Žemaytiszkos kalbos, kaypo dabar ira kalbama, tykiu įogiey niewienam nebus pryszyngi ir ne SE prantamis žodey iszguldimi tos

nigielis padieti“ (I).

2. Kalbas dusziu su Dievu iszimtas isz

knigu szwęta Augustyna, yr ant Žemaytyszka Ie-

100

žuwe as metuose 1827 par kuniga Antona Savicki Wietynin. tuo kartu Bažniczios miestele Gargždu Žemaycziuose. Wylniuje. Spaustuwoj B. Neumana, o kasztu "Ą storony patis raszitojaus spaustas. Metuose 1829. 2-|-1

Polegając na zdaniu duchownego Cenzora, ktėry czytal ten rękopism w įęzyku Litewskim... dru- kowač pozwalam. M-ca Sierpnia 1 dnia 1828. No- minat Biskup Suffragan Wilenski. Rządzący Dy- ecezyą Wilenską X. Jędrzey Benedykt Klągiewicz, m. p.

„Iszguldydams tą knigeli ant žemaytyszka ležu- we, norint turiejau dydi proce ir sunkuoma... ne- gaylejaus ney proces, ney sylu mana ir neiszko- au del sawies szlowies nog swieta, ney pagiryma okie“... 4. Sakos. Bet kažin...

3. Baykas arba Pasakas Liges Teysybe. Pyrma karta Ant Žemaytyszka Ležuwe iszguldytas. — Par Kuniga Antona Sawicki 1835. 48 p. in folio, nenumeruoti. (120 Baykų). II dalis (Iš antros pu- sės rankraščio). Poždčiė wysokiu Satyru, ar- ba prykalbesniu. 131 p. in folio. 11 satyrų, 17 šiaip jau gabalų.

Šitas kun. Antano Savickio eiliavimų rankraštis, E net luksusiškai zomšium aptaisytas, kažin

uriuo keliu buvo patekęs į kun. Gasparo Cirtauto, Kunigų Akademijos profesoriaus, paskui Žemaičių vyskupo, rankas. V. Cirtautas gal ir pats buvo pa- miršęs tą seną rankraštį, įei turinio nežinojo; 0 įei buvo pasiskaitęs, gal tyčia niekam nerodė, nes uvo, nors iš tolo, papeikimų kunigijai. Šiaip ar taip, apie šitą rankraštį iki šiol niekas nieko neži- nojo. Vyskupui mirus, pateko jis į brolienės dak- tarienės rankas Rietave, iš jos į kun. Povilo Kry- žanauskio, Rietavo vikaro rankas; ir tik jam atsi- radus kariuomenės kapelionu Kaune, atsidūrė ma- no rankose ir Rašliavos Muziejuje.

— 101 —

Tiek bibliografinių žinių apie kun. Antaną Sa- vickį, visai pamirštą, bet toli gražu nepamirštiną Žemaičių rašytoją.

Nedaug besuvokiau ir biografinių žinių. Zemai- čių vyskupijos Rubricelia 1836 metais parodo kun. Antaną Savickį, Žemalės administratorių, eilėje mi- rusių; reiškia, jis bus miręs gale pereitų 1835 m. ar bė prdžioje 1836 m. Ten pat padėtieji amžiaus ir kunigavimo metai reiškia jį gimus apie 1782 metus, o kunigu įsišventus apie 1819 metus, va- dinas, jau nebejauną, 37 metų. Nėra žinios, nei kur kun. A. Savickis gimęs, nei ką iki trisdešimi aštuntų metų veikęs, kol įsišventė kunigu. Mokslus turėjo eiti Varnių seminarijoje. Tik jo raštų kalba išduoda jį esant raseiniškį, u — tarmės Žmogų, sa- kantį: dūna, dyna, yško, gimusį netoli tos ribos, kuri arčiau ou — tarmės: douna, deina; Savickis abudu dialektu mišrai vartoja gal ir dėl to, kad 12 kunigavo tarp telšiečių žemaičių. Apie 1823— 1826 m. aptinkame jį Tirkšliuose, apie 1827 m. jau Gargžduose; klebono Kaz. Bumbulio žiniomis 1828. XI-I iki 1829. VIIL-3 Stulgiuose, M. Pečkauskai- tės žiniomis 1829. IX iki 1834. II m. Židikuose, pa- galiau, paskutinius dvejus metus Žemalėje. Mirė 54 metų, pakunigavęs 16—17 metų. Tai viskas.

Pats asmuo palieka mums neatspėtas. Uolus ir pamaldus kunigas, atsidėjęs dūšių ganymui, susi- rūpinęs, kaip čia geriau žmones dvasišku maistu papenėjus; tam tikslui dvejetą naudingų knygų iš- vertęs ir vieną net savo lėšomis išleidęs, — vis dėlto ilgus metus laikomas vikaru mažesnėse pa- rapijose ir avansuojamas, galų gale, tik admini- stratorium, ne klebonu, taip pat į menką para- pijėlę.

Jis meilinasi savo Vyskupui kunigaikščiui Juo- žapui - Arnulfui Giedraičiui; dvejas savo eilutes: „Pavasaris“ ir „Žiema“ baigia jo sveikinimu ir per- sergėjimu. Taip pat Vilniaus vyskupijos admini-

—195/—

stratoriui pavyskupiui Klungiui. Pagaliau, rašo net

šitokią savo autobiografiją. Mes ją beveik visą čia duodame. Ji labai charakteringa Savickio lai- ms.

Satyra wienuolikta. Marya Pana, eyk pas Aficyolta, praszyk už manę! — Marya Pana, gelbieja svieta, gelbiek — Praszyty toskas del wysu wiernuju skubiek! Neatmesk nie wiena, wysus ligia'') milek, Reykalaujentiems toskas BEABSTAS padiek! Eyl pas Aficyola — buk geradieyka! j6R9 manies Stulgiuosi ilgeu netayka.... AR mana apsyeimus ir sweykata. Nebijau procewoty, turiu uchata. Ir gereusy sweykata tur sawa miera: Kur ąkszi (ankštas?) (Asas Eras twyrlybes niera. Asz ten giwenty sa nie pradiety, Kur tykt wieno' trobo' dviju' reyk stowiety. Neskaržyiūs: turiu wieta kur gulety, Bet del dayktu neturiu wietos sudiety. Neiszkau, kad kas pataykauty leystu, — Noriu, kad ir redkarte's pročio' pakeystu. Kur wiens kamendorius, nier parkaytas rąku; Pry mažos sweykatas ten giwenty sąku. Pry dydziu parakwiju ir proces daugeus. Betgi kozonia sakity prypo! reczeus. Teypogi antra Anam prymink pryžasty, Del kurios pagalba tawa noriu rasty. Ne del wales mano teypo man dabojas, Wienok noriu kų arczeu Lipojas; Ne del to, idant sau nauda gatawoczio, Bet idant senatwie' gentys ratawoczio. Teypogi seretoms reyk moksta, duona duoty Ir patem apekunu nėtoli buty. SKB esi wysa swieta apekunku, Meldžiu, buk praszymi del manies ratunku, Gelbi wysus, ir manę gelbiety pradiek! Isz tokiu pryžaszeziu, praszau, Tu man padiek! O kad abudu praszyty. nepaliausma, Be užwedyma,“) ko tykta' praszom, gausma.

5) Žemaitišką dvibalsių trumpinimą Revių apostrola, uo raseiniečių tarme pažymiu ū; raštženklius pats padedu. Daugiau nieko nekeičiu. 1 — skaityk minkštai ar ilgai; y — kietai, lenkiškai.

") bez zavodu, niezawodnie. J.T.

Kayp js ira dydžiu Ponu, teyp meylingu — Dyrb loska, kiek gal del priežaszcziu teysyngu. Tykta' Tu, Marya Pana, neatsakik:

eldziu tykra' "Tawies, eyk, už manę praszyk! — Pardaug tu Jo gierybie' padieja' wiltę. Karta's ko yr norint, gereus ir nuotylty ; Be užwedyma ir toskawu, meylingu. Del suwaldyma dara budu pryszyngu: Tu tad prasza' giwenty arczeus Lipojas, — Jam ing pryszynga szali siunsty dabojas. Par tą praszyma nepadaryk sau blogeus: Nuosiuns toleus — turiesy kelones daugeus. Kas newale prowas yr darbus saugoty? Pagal wysu nora kožnam wieta duoty? Jei wienam antram dasyleystu praszyty, Tankie' butu nebegaletu atwaryty. Kožnas kapo pamysliis sau darytu - Gawis pryžasty, geros wietas praszytu Wysi yr kožnas turietu tą atwoga; Nieku butu Aficyola pawoga. Juo gera', juo geresnios iszkotu taymes, Neužtaykitu ney pavogas, ney baymes. Budams gera', Šakių ar reyk geresne': Nebutu Aficyota, ney wiresne. Ir Sd pariedkas weykie' iszklistu Mažas, dydis, — wysi nerieda iszwystu. Delkogi ira sztowingu, tykra' pagirtu? Kad sawa pastanawiime ira twyrtu. Jey kuomet del pryžaszeziu kurio ktausytu, Newienam isz klebonu nuosypriklitu, Sątartys tarp kūnigu nesutaykintu. Oo newiens isz mažiųju pasiauksztyntu. Tykra' sakau, del pryžaszeziu neturbawok, Kami cai, kayp gyveni, ant to parstok. Neklausys, po cziesa potam pats matysi; Gaylesis, kayp sunkesni bieda igisi. Kad tawa raszyma (kB iszktausytu, Kaypgi ga nesni tos toskos nepraszytu? — Ach, bieda! ciela swieta esi patronku, O man wargszu' nenori buty ratunkų... Asz lą žynau, jog yra kiti gadnesni Ir už manę pry Jo losku artymesni. Deltogi praszau ne isz pryguleima: Praszyk tos loskas isz sušymileima, Regi, pats nedręsu praszyly, ko geydziu, - Tawies praszau, Tawę už patronku leydziu! Kurgi biednas potam asz pasydieczio, Kad Aficyotu' gūstys negaleczio?

sy '

Girdiet, newiens džeugės nuog Jo toska gawę, Ir asz noriu dzeukties, iszpraszys par Tawę Nenoriu pryklitys už pyrma po Diewu', — Szynawoju, milu yr wadynu Tiewu. Ligie' yr mana, kayp kitu ira wiltis. AS SSkas ir S

jey ką padarys yr nuokaltys buczio, Yr katė ing Jo wale tykra' atsyduoczio... — Oy, tylek: Nežyna' yr nesupranty — Pats teysynis, o kalezios sawa nejunty, Kas tam katė, kad tu geros wietos negauni, Kas karė tolesne kelone kelauni? Partay ne jyaoy tawies Afieyols, — Tu pats kalė, žynok gerai, tu esi nedbo s. Darba's sawa tu pats sawę paniekina'. Kožnas Rrolymės tawę beprocziu wadyna, Isz pat pradzios pradieja“ niekus daryty, Geras, tykras zabowas szalen Wangtys Kas maty girdieja — bowitys pauksztele's? Dar bjaureus — jaukinty, peniety žurkielės? Pry to siediety wienam, kitus pawarius, Newertus daiktus raszyty užsydarius. Artymi, kuri darbus, zabowas maty, Tiy niekokie daykta už pykta nestaty. Toleus garsas nueja — saka, paklaykis; Senatwie' negaus wietas, 2 usylaykis. Nemok užtaykity su kita's draugistes, Neiszmana prowas, ney gaspadorystes. Toksa' apreyszkimas niewienam nepatyka; Kuris teyp giwena, atmestu palika. Apey kurę kayp kuomet sawiei datyrs, Nieks niekuometu tokie jau nebeigirs. Pamislyk, kur tawe dies dabar Aficyols, Kad buva' isz pradzios yr tebesi nedbols? Kurs tykta' kuomet norint toks iszsygims, Nieks tokie ing wygadni wieta nepryims, Czion paty tykra wieta. Atskirė siediek; Daryk, ką darysi, kad nori, daugeus pradiek. ESporkis, paniekintu esi datyrtu, — Netykiu, ar begali buty pagirtu. Negu ten, kur tawies nematy, nežyna, — Isz pasymuyliimo") geru wadyna. O kad praszy, kodel ing Prusus neeja'?*) Ko daugeus iszkoja', ko benorieja'?

Noriek, nebenoriek, to daugeus neberasy, —

") pomylenie się, pomylka. J.T. ") Visai nemoku atspėti, ką tai reiškia. J.T.

KI

Nenoriedams warga, kientety paprasy...

— Ach, bieda mana! Kur gi asz pasydiesiu,

GM karta nuokaltys, nebesykalbiesiu?

Užtykra, teysynga' esmu paniekintu.

Nuog nežynomu atmestu yr pamintu...

Pažynstu paklidyma ir duodūs kaltu,

Negiriu pats sawies, neygi weržiūs gwaltu.

Gaylekies yr už manę pryczynawokies,

Už mana kalczes užtarytoyka stokies!

Jau nebszeru paukszeziu, pameczeu yr kletka.

Kitokie dabar užtaykisiu pariedka.

Turiu tokia buda yr nakty a iaiiYs

Procewoty, kad tykt wirešnims itykty.

Sweiki interesusy nepaniekina,

Kuri arty budamis, gera' pažyna,

Prietele" saka, niewiena neužwesy!),

Kur tykt sau wygadnu giwenima rasy.

— Nenoru tawa praszyma paniekinty, —

AL praszyty kiek galent M wys pryminty.

— Pyrmeus, kayp tykt pry Aficyota busy,

Praszyk, kad asz noru giwenty Kuliūsy?).

Dar daugeus praszysy, jey nenuosybosy.

Praszyk man giwenima gerosy trobosy.

—- Jei czion neiszpraszysy, toleus kelausy:

Szwiekszno' arba Andriejawi, rasy, gausy. Kayp galedama, praszyk, storokies, werskis.

Jey toskaus pazwalis, žynau, pIgima Czerskis?).

Esi patronku; biagok, kick tykt galesy,

Kol neiszpraszysy, TS nepadiesy.

Kurgi tiy biedni galetu polam dynkty.

Kad jau nuog užtaryma butu aplenkty?

To dar praszau Tawies, didie' newietūkis,

Su praszymu prY Aficyota dūkis!

Pry mažos see atos yr gywenty sunku,

Kur nier draugistes yr parįemima runku.

— Ne tas wiens rup; negalu biekty, kaip rayta:

Argi kaneczne' reyk, ar nori teyp greyta'?

— Daryk, kaip iszmana', yr prasik, kaip gali.

Butyna' atsyduodu ing Tawa wali.

Jau didele' ilga' aADeaŲi taukty, —

Neužylga reiktų ing kita wieta ptaukty.

1) niezawiedziesz. J. T.

3, Ties Gargždais. J. T.

*) Salantų klebonas Stanislovas Čerskis/ Teologijos. Daktaras, daugelio Mokslo Draugų narys, gim 1778, kuni- gu įsišv. 1807 m., Salantuose nuo 1822 m.

— 106 —

Kayp notneryni basam stowiety dyižgu,

Teyp Kns taukty dyde' K Mans

— Gera' tykiu, 4? gausy szwęta Petra!)

Pasakis, wieta del tawies atliks katra;

Netury ko teypo dydele' rupintys —

Nier gwaltawnos REyastys geyta skubintys.

— Dzeugiūs, diekawoju dyde' Tau už tata —

Tu p gereus reykatus mana mata'.

Be Tawa pagaibas biednam reyktu žuty;

Pariedyk ir nebreyks kitur bewažiūty,

Pykt ktausitys girdent: wažiū, wys palikis,

Tas kuneks tuojaus iš tos wietas netykis.

Meldziu dydele', neapleysk manę, rupink,

Metzdama Aficyota, neužrustynk:

Asz weliju wargus ir biedas kientiety,

Nekayp wiresni užrustynta regiety.

Jey iszpraszysy — užtarytoyka busy.

Antons Sawickis buty nėbnor Stulgiūsy.

To Etar daus glaudes po abiju sparnu.

Jž taymę turzraszytys mažeusiu tarnu“.

Kuri ten „Marya Panna“ jam padėjo, bet padėjo "kaip tik į laukiamą laiką, kuone į šv. Petrą: Pra- -džioje rugsėjo jo nebeliko nemėgiamuosiuose Stul- gus Atsirado „Žydykąsy“, tiesa, arčiau „Lipojas“,

t parapijoje, ne geresnėje ir „trobosy“ negeres- nėse, jei žiemos sulaukęs, savo vyskupui rašo, patardamas, kaip reikia žiemą gintis nuo šalčio. „Reyk aplinku' troba' pamatus sakas Klausy-

ms manies, žimos nenuosygąsi. Ir asz teypo pa- syriedzeu Žydykąsi“.

Ar tik nebus anoji „Marya Pana“ Vilniaus pa- vyskupis, tikras lietuvis pasvalietis nuo papyvesio

ungis, kurs kun. A. Savickiui padėjo knygelės „aprobalą, nors SB jau paprastas dvasiškas cen- zorius aprobuoja? Su tuo vyskupu lietuviu lietuvis Savickis galėjo turėti bendros kalbos, nors šiaip vyskupas Klungis niekuo nepareikšdavo savo lie- tuviškumo. „Satyra deszymta arba Prysykalbieims pry Wyskupa iewiczes, metuosi 1829 raszyta“ taip leidžia spėti. Sako:

J) ir gavo. Žiūr. žemiau, J. T.

-- 107 —

„Glauskis pr sztowingu ir pas anus raszyk. Jey ko del sawies geydy, pakarnia' praszyk. Nieka nereykalinks, paraszyk bikągi Podoria', pakarnia' ir nusiunsk pas Ktągi“.

Ir sako tam „Klungiui“ panegiriką:

„Tas Pons netykt Wilniu' ira pažynstamu. Wysur sztowinks, nuog wysu gera' milemu. Kaypo ira dydziu Ponu ir garbingu,

Del wysu geru yr wysims matoningu.

Už dzeuksma tur nemokanczius pamokity.

Ir wysus gataus pas sawę supraszyty.

Jis mil wysus, gywen su dydzeuse's pon'as. Nier paniekinč nuog Jo ir mažeusis stonas. Isz mokstu, cnatu wysur gera' sztowingu, Dydzeus, jog ant biėdnu ira matoningu.

Del Jo cnatu isz Žemayeziu iszwadyna, Milniu' ant sosta Wyskupa pasodyna,

Ne del dydzios giminies ir dydziu ponu. Kožnam gyventy su Juomi ira malonu. Niewiens lig szio cziesa neapsygawa,

Katras pry Jo parodas imty kelawa...

Pas Tawę, meylinks yr sztowinks Poni, raszau — Nepaniekink mana raszta, dyde' praszau... Ir asz jau tokiu neprotingu palikau:

Kavpo Tawę gera, sztowinga sutykau.

Zodzius ing eytas, kayp kacziargu, krapsztyty,— Pats Us, ko geydziu yr ko praszyty... Asz pry Tawies glaudziūs yr pats sawę aa Isz meyles prastu žodžiu wadynu — Kiągiu. Kas toks drąsus tarty žodzius nepadorius? Papeykė yr paniekinė kuneks kamendorius. Po tiewa waden mane žmones Sawickiu,

Del gywenima werė wadynty — Btogickiu... Pamokink gi, kur biednas asz pasydieczio, Kad jau pry protyngu giaustys negaleczio?.. Kuneks Wyskups Kiągis tokiu toy palika;

Jo gierybe, kayp wysims, TB man patyka... Giwenu netoli nuog Kražiu Štulgiūsi.

Tu tami miesty nebuwa' yr nebusi. Glausdams po Tawa maloningu sparnu, Turiu taymę ra: s mažeusių tarnu. Paraszy Kuneks Žemaycziu Wyskupistes Antons Sawickis, kurys netur draugistes“.

= R08—

Tuo pačiu žygiu kun. Savickis rašo: „Satyra asztunta del kuniga Gaylewiczes Aficyola Žemai- cziu!). Met. 1829“.

Sako, kun. Gailevičius buvęs tikrasis Šventojo Rašto Naujojo Testamento vertėjas; to, kurį vys- kupas Giedraitis tik išspausdino ir tai protestantų Biblijos Draugijos, ne savo lėšomis. Vyskupas Va- lančauskis tam Gailevičiui randa gražių žodžių; matė jį gyvenant ir dirbant. Tuo tarpu kun. Sa- vickis rimtai jį bara už netinkamą gyvenimą, ro- dydamas jam geresnius pavyzdžius.

„Par amžius neseki protyngu Gryksztawiczia?),

Toks ira yr kanauninks Jonuszkewiczia?),

Ir kuneks Pabrežas be tayka paktayka: pleyd: ys nauda, miszias klosztoriu' layka. Žyna", La užsytayka klebons Raubickis*)?

Procewo, kayp yr Tamendorius Btogiekis,

Isz tokios teypog mieras ligey pažyna'

Ir kunigali kanauninka Dausyna?),

Užtay geru buty wadintu niebowskis!

Jau pagadints paliko yr Kryženowskis?),

Delto apey Czerskie biudus užtylejeu:

Pry musu dar nebuwus, kaltu girdiejeu...

Darba bioga papeykty nier žmogaus skupa

Drąsesnis nelęktu yr musu Wyskupa...

Turiu raszyty, sergiety, nepateykty:

Regiu toleus piatinas darba' papeykty.

Kun. Antano Savickio gerai nusimanyta Žemai- čių kalbos, tos, kasdienės, ir tyčia nevengta maka- ronizmų. Gerai pasiskaitęs, aš drįstu pasakyti, kad

!) Prelatas Bonaventura Gailevičius, Vicarius Generalis in spiritualibus, gim. 1752 m., kunigu 1781. Kalbamuoju lai- ku jis buvo arti 80 metų senelis, ir Savickio priekaištai ne- besuprantami. J. T.

2, Žarėnų altarista, 54 m., 28 m. kun.

3) Jų būta septynių, tai nėra žinios, apie kurį kalbama,

*) Sedos klebonas Stan. Riaubickis, 95 m., 27 m. Teol. Magistras.

) Mosėdžio kleb., Teol. Mag.

*) Kaltinėnų kleb., Teol. Mag., prelatas, 38 m. 11 kun.

kun. Savickio „Apey sekima Chrystusa Pona“ iš- versta tiksliau ir sklandžiau, neg vyskupo Valan- čauskio. Atsiverskime bet kurią vietą:

„Ach pagirtas ir palaymintas miestas Dangisz- kas! Ach diena amžynos szwiesibes! kuri niekuo- metu neužtemsti, bet wysuometu apszwiesta esi linksmibe amžina! Diena wysuometu linksma, wy- suometu be prypuolu ir be atmaynos“. 218p. T. ir t. Bereikia aiškiau ir sklandžiau? Savickio vertimas pravartu būtų atspausdinti. —

„Tiesos Kelias“ 1929. 2 nr.

Pranciškus Savickas. 1778—1864.

+ Kun. Pranciškus Savickas mirė Aleksandravėlėje, ties Kuršo Subačium, 1864 m. kovo 6 d. 86 m. am- žiaus, 53 m. kunigystės, 30 m. (1835—1864) pra- klebonavęs čia Žat iomis datomis nustatome jo gimimo metus 1778—9, o įsišventimo 1811. Alek- sandravėlės žmonės atmena jo sekundicijas. Pr. Savickas buvo aukštaitis, dėlto ir jo pavardę ski- riam galūnė nuo bendravardžio žemaičio Savickio, ir beveik visą savo amžių praklebonavo Aleksan- dravėlėje, jokio platesnio pasaulio nematęs, toliau, kaip Kamajuose, nebuvęs. Ir sutapo klebonas su savo parapijonais baudžiauninkais, ir sirgo jų li-

omis, pyko jų pykčiu, skundės jų lūpomis. Tai emokratas 1831 m. revoliucijos tipo.

Kun. Valerijono Zagurskio-Ažukalnio (iš Rimšės krašto zarasiečio) amžininkas. Kun. Pr. Savickas toli buvo pralenkęs jį savo dvasios ir savo kūry- bos visuomeniškumu. Jųdviejų raštai zarasiškiuose galėjo lygiomis kursuoti, tai vienam, tai antram

rimetami. Pažinęs Val. Zagurskio rašymo būdą apie jį vėliau), manau, kad „Aušros“ žinia neva apie karštą jo širdį ir didelę meilę prastų žmone- lių, greičiau bus pagauta iš Pr. Savicko „Pusty- mai“. Panašaus į padedamąjį čia posmą Val. Za- gurskis nėra parašęs nė vieno.

„Aš ir patsai trečia diena, kaip nemačiau duo- nos. Visas veidas man' ištino, o bedvasis ponas: Jis dėl savęs zbitkus daro — geria, kortom groja“,

Mt —

visa, ką tik neturtis baudžiauninkas laukuose ir gur- buose išsiauklėjo, savo dvaran susivežęs.

Rašliavos Muziejun yra patekę, kol kas, tik du. Pr. Savicko kūriniu: 1, skurdo vaizdas „Pustimej'; tas skurdas čia — nelaimė; ir 2, pasiturėjimo vaiz- das — „Apsakimas“; pasiturėjimas čia — iš darb- štumo. Raštai pažymėti 1847 metais ir bent vienas parašytas Kamajuose. Klebono A. Keraičio liudiji- mu tačiau nėsą p akų kad kun. Pranciškus Sa- vickas būtų čia kurias kunigo pareigas ėjęs; galėjo. čia būti tik atsitiktinai.

Aleksandravėlės kunigas Stanionis man atsakė nei archyve, nei gyvoje kalboje nieko apie Pr. S. nelikę. Tai padedu čia abudu gabalu, pamasinda- mas, kad apsidairytumėte po zarasiškius, beneap- tiktumėte daugiau šios pat rūšies kūrinėlių.

Rašybą palieku originolo, tik raštaženklius pats pastalau.

Zarasiškiai „e“ taria dvejaip: arba visai mink- štai: puczie, niesza; niekados netaria ia; arba la-- bai kietai, kaip rusišką „6 oborotnaja“ ir ja žodžio šakny bei galūnėje pakeičia: vojkoj, gojdys. Uo — pusiau o, pusiau a, ė siaurąją žymiu, kaip dabar.

PUSTIMEJ.

MWėjes pucze nog wakariu, wilnis sniega nesa; Wėjes stipras, kejp werpetas, triobu dunkezius piėsza. Nesza sniegu par IaNeiUs) terp triobu apstoja. Pila pusnis prie ulicziam, suka werpetoja. Wienas žmagus, pažiureis par lungu, tejp saka:

- Bejsu iszejt ir isz griczias — niekur nėra taka; Wisas triobas užpusitas, wisur pilna sniega. Kokiu rada kur tik pliszi, tej wisur inbėga.

Diewas žina, kejp ti musu gūrbi galwijėlej?

Ejk tu, Jonej, pažiurėti ar tu, Antanėli!

Maž gėriukej ir suszata? — tegul Diewas mili! Nog pusnakties ažwien pusta, neį kiek nenutili. A tu, Petrej, apsirszis, apsiwilk skrebelus — Prakaposi pecziun žabu bent Ra glėbelus. Wejkej rėkia wisi grieziaj: — Tėtel, Mamul, szalta...— Anėj asz tam esmu kattas, anej Moczia kalta.

— 112 —

Wardan Diewa Dwasies szwentos— kokia bjauri diena! Paržiem tokias da nebuwa, kejp szinden nėwiena. Griczia musu labeį sena, Diewa del tik turis; Tango žemėn jau parėja, isikrejpi duris.

Dunktis wisas jau užtužis, wirszuj skai sniega, O par sienas nog tirpima widun undo bėga. Wejkej badu iszmarinti, wisi duonas prasza,

A cze duonas aneį kusnio, nėr piena nej tasza. Žmona serga nog nedėlos, badu numarinta. MWejkas mažas prie krutineį nedėla deszimta.

Asz ir pacej trecze diena, sip niemacziou duonas, Wisas wejdas man isztina. O bedwasis ponas

Ir dėl sawis zbitkus dara — geria, kartom groja; Kad mes wisi badu mirsztam, aneį pagraudoja. Diewe mana, Diewe mana, ažu ku karoji?

Dėlkog manis tam neszezėsti Tu neratawoji?

Isz rudenies ku surinkom nog sawa taukela,

Wisu dwaras toj iszwežė, neliekunt grudela.

Nej tau, žmaguj, ir akwatas iždirpt žemi sawa,

Ku pasėsi ir surinksi — žinak, kad ne tawa.

APSAKIMAS. Prie gatuj wienas ilgas uliczias du kiemej greczium stawėja Wienam kiemi žmanės badu noka, a kitam wisa turėja. Par gaspadori, kursej turtingas, wisas triobas naujas buwa; A ja susieda triobas suiri, griczia be maža negriuwa. Par anu buwa weįkeleį gražus, skejsti ir sweįki unt kuna; Par biednu duien berniukej — duktė — sutraukti kattuna. Wienas giwena su wisejs zgadoj, losku par Panu turėja, Dėl kita buwu piktas ir Panas, nej ja susiedeį mitėja. Par wienu buwa tris jungej jaucziu, ketwertas riebju arklaku, 4 Dwilika karwju, puskapis awju ir arti kapas gėriaku; Naujas brikelis pamalawotas B tris neblagi wežimej. Par kožnu ratej wis getažinej, naui ir gražus kinkimej. Par jo susiedu tokie tik turtej: jauczes ir sena kamela, Wiena karwiatė, dwi ažkas tie ir dwi ar wiena aweta. Turtingam kiemi wisa szeįmina tarp sawim zgadaj giwena; Iszei taukan, akwa: dirba ir wienas kitu rupena, Gražias mergetės, wisas sustari, giedat giesmeles pradėja. A ir bernelej par ilga ktausi giedot mergiotėm padėja — Darinkti balsej, linksmas giesmetės, toli par miszku Ka ena. Nor gieda giesmes, wienok pjaut kwieczius neprižiurėti skubena Ir darbininkam linksma dirbt buwa, matunt priesz sawim, kejp muru, Rugiu sėima dwieju desėtku — kwiecziu deszimties puru.

— 113 —

Gubas prie ADS ažwien stawėja, o warpas pilnas grudelu. Duona bus balta, a da pardawis, ne maža paims rublelu. Ir wasarais net žiurėt mieta, kokie tej miežej - žirnelej! Kas tik pasėta, wis LR auga ir ilgi, ir tunkus linelej. Kur buwa stėnej ir prie balatem, gileį užkasti rawelej. A piewas tej kejp stalas, tejp ligios, neauga niekur karktelej. Pac gaspadoris, atwežis pietus—padėk jum, Diewe--pasakė. A darbinikeį droug wienu balsų — dėkuį a dėkuj—-atsakė. — Mana wejkelej, pameskit darbu; (tejp gaspadoris wadina): Ku Diewas dawe, pawalgi pietus, pailsia ira adina. Dėkuj jum, mana wejkelej mejli, jau geru szmatu pawarėt. Par trumpu czėsu sų nedouk runku tiek szindien dalia adarėt. Atejk, Elžbieta, iszimk isz brika, ka gaspadinės indata Paimk abrusu, paktok ant žemės, kur patogesnė bus wieta. Ira cze szauksztej--bludej-—-tarietkas ir ataus gausi baczketė. Cze rasi swiestu, donu ir suri; ira arietkas plėezketė. 1szgert prie procej wienu czerkety arietkas nigdi neszkadis; Bet kas ju gere dažnej be mieros, tej tokiam peunej pawadis. Netoli sakunt, mana susiedas kejp gerti pardauk pradėjo, Isznika turtej, palika biednas — smilgas p tauki derėjo. Ja wisas dirwas smilgam žalawa, kur ne kur warpa stawėja. Btogej iszarta, btagiau akėta, senej jau mėšiu regėja, Ja wasarais wiszkej pablogis, kur ne kur žaluoja! Ja wisas piewas karktejs užauga, karklini szarka lizduoja. Diewe duok dungu, tė senelis gerus jam turtus palika: Szimtas musztiniu, putkas galwiju, buwa ir ktėtis nedika. Rugej, kejp wilnia, papus wėja, priekin tej adgal swardawa. Ir wasarojeį gražus taukeli, linej, kejp ruta žaliawa. 2 Pirmuosiuos metuos pa smerczi tėwa anas apjėmis walditi, Aptejdė žemi, pradėja gerti ir pustėl wisu gėribi. 1847 metuosi 20 Dienoj antra mėnesia Kamajuos paraszita,

„Tiesos Kelias“ 1929 m. 3 nr.

Alojizas Kareiva. (1806 — 1880(?).

Prof. Mykolas Romeris H.M.F. Rašliavos Mu- ziejui dovanojo vieną rankraštį iš 84 p. vardu: „Zbiėr Rozmajtošci Wielmožnemu Panu Kichatowi Romerowi (profesoriaus tėvui) zaofiarowana z Opi- tolok Roku 1880 Maja 10 Dnia“. Sąsiuvinis lenkiš- kų eilėraščių ir šiaip jau menkniekių, kur randa- me ir lietuviškų tekstų trejetą.

Jų autorius Alojizas Kareiva, Lietuvos bajoras

roletaras, Apytalaukės grapienės Zabielienės rezi- entas, dabar atsidėjęs maldoms, grapienės visu kuo aprūpinamas, 0 pirmiau 1831m. revoliucijos dalyvis, Lenkų kariuomenės rotmistras, beturtis ir nevedęs, jokios „karieros“ nepadaręs, kuri aprūpin- tų įo senatvę.

Pats sau pasirašęs „nekrologią,“ autorius sakos esąs sūnus tėvo Mato ir motinos Pelagijos Hryne- veckytės Kareivų, gimęs 1806 metais rugsėjo 21 d.; bet kur, nepasisako. Kitur atvirai prisipažįsta:

Jestem szlachcic Witepski, Korejwo nazwisko. Miasto rodu jest Potock, Hawrytow siedlisko.

Dar kitur: Z pod komendy Generala Brygady Jaš- nie Wielmožnego Henryka Dembinskiego pulku gai Poznaūskiej.

ai ir visa, ko patiriame apie Alojizą Kareivą iš prof. M. Romer'io prierašų ir Kareivos teksto, ekscerpto iš didelio rinkinio. Kol mano protas bu- vo dar neatbukęs, užsiimdavau poezija ir visokio- mis fraškomis; tokių turiu 133 popieriaus lankus

— 115 —

USS ir į knygą aptaisytus sub titulo: Pomnik czyli Galerya Rozmaitošci...

Apie šitą mūsų bajorą galima būtų tą patį pa- sakyti, ką prof. M. Biržiška yra pasakęs apie An- taną Klementą. Talentingi ir netalentingi, bet tik raštingi, visi mėgo susirašinėti visokių menkniekių, burtų, nepaprastumų, 0 gyvenimo tiesas dėstyti eilėmis. Beveik kiekviename tokiame rinkinėlyje aptinkame vieną kitą trupinį lietuvišką. Turinys jų be vertės, forma menka. Vis dėlto tai įrodymas, kad mūsų bajorija XIX š. mokėjo liaudies kalbos ir mielai būtų rašiusi lietuviškai, kad nebūt buvus užgulta lenkiškosios kultūros.

Kaipo visuomenės kuriozum išrašau čia keletą Alojizo Kareivos eiliavimų.

Alkupis rucząj co wiosna ožywa. Las sadzony po za nim szelešci. Orfeusz na swej arfie tu przygrywa I stowik mile ludzkie ucho piešci. Za czasem ktorzy tu ztoženi gnijem, I dla nas wiosna sprawi, že ožyjem.

Kaleki czlowiek, ktorego

Opatrznošė lirabiow wspieraia,

Rcce dziš wznosi do Najwyžszego. Echo modtow įego będzie powtarzato: Jezu, przez Twe šwiete rany Wynadgrodž dobrze czyniącym, Opatrz zdrowiem moje pany!

Akrostikas: Aloizi Korejwo.

Kocham rodakėw, gotow poledz w bilwie,

* Ojezyznę broniė i byė w dobreį sprawie Razem z innymi w Koronie i Litwie. Epokę mej dzielnošci wiadomo Warszawie. Ješli chcesz wiedzieč, kto te pisal wiersze, Wigc ci opiszę najdoktadniej wszystko — Okažą jawnie stow litery pierwsze.

Akrostikas:" Korejwo.

, — 16 —

LIETUVIŠKA ŠNEKA. (Vadinasi: lietuviškai).

Būtų tada gera strova, kad druskos pridėti. * Ee Doni būt gera kalba, kad mokėč šnekėti. Didi dyvai, kad nemokam kalbos Žemės savo, Nėra dyvų... bo Lietuva Gudą poną gavo. Su jos kalba ir jos raštu jokio skirto nėra— š Sania su gudišku ir raštas ir viera. ori išnaikinti katalikų vierą. Visais spasabais, kokių daugiau nėra. Šventės švenčiam velug švenčių gūdo, Ansai tą pramanė pa, savo būdą. Namai Dievo, kur buvo seniau pastatyti, Dabar stovi dyki, viškai išpūstyti. Pagal savo skripkos liepia šokinėti, O mes biedni žmonės pavini kentėti. Kad mes savo artimą kaip save mylėtum, Tos Dievo koronės taipos nekentėtum. Žmonės katalikai viens kitą skandina. Dievas tą daleidė, tegul kožnas žino. Davė blogus metus už nusidėjimą, Trokšdamas žmonių pasiprovijimo. Meskim durnas mislis ir durną puikybę, Tada mūsų MOS ing cielybę. Prašykime Dievą karštomis maldomis, Už are Las (karštoms) ašaromis. O Tėvas Dangiškasis, kursai valdo svietą, Kožnam užpelnytą duos po smerčio vietą.

Parašyta Metuose Tukstanti Aštuoni“šimtai Aštuonias dešimtose Panos Marijos Grabnyčiu dienoj par Aloizijuša Koreivo raštinika Apitalaukio dvare.

DO OKULAROW Kam aš akuliorius derėčia, Kad skaityt mokėčia? POCHWAELA NAUKI SZEŠCIU JĘZYKAMI OPISANA. 5. Kalba Lietuviška,

Pašlovinta ir iščestliva ši diena yra, kurioj mes savo razumą ing mokslą paduodam, (tai manau) gyvenime labai deringa (požytecznym) yra.

Anūpras Jesevičius.

1809 — 1884. Bibliografinės Pirmą žinią apie kun. Anūprą Jese- žinios. vičių aptikau vyskupo Motiejaus Va-

lančausko „Pastabose“. Surašyda- mas Žemaičių vyskupijos kunigus, pabaustus dėl 1862 m. maišto, apie jį sako:

„Jassevičius Anūpras, Ariogalos klebonas, suki- lime nedalyvavo. Atėjo sukilėliai, privertė jį per- skaityti lenkų manifestą, užtai ir buvo išsiųstas Birskan Ufos gub.*

Žinia pasirodė nevisai tikra.

Paskui kažin kas man ilgai pasakojo apie Aluk- štos kleboną Tamolevičių, iš tikrųjų — Dovydaitį, koks jis buvęs ten gailestingas iš Rusijos grįžtan- tiems tremtiniams kunigams. 1863 m. insurgentams kunigams ar tik apkaltintiems sukilimu nebebuvo leista sugrįžti į gimtą savo Žemaičių vyskupiją. Vos po dvidešimties metų buvimo katorgoje, toli- muosiuose Rusijos kraštuose (Sibirijoje) ir netaip tolimuosiuose (Europos Rusijos gubernijose), buvo jiems pavelyta apsigyventi šalia „sieverozapadnavo

raja“ — Kurše, Žiemgaloje ir Latgaloje. Visi Kau- no gubernijos pasienio miesteliai čežėjo seniais ku- nigais, sugrįžusiais iš ištrėmimo. Daugiausia gi jų buvo Alukštoje pas Tamolevičių, nes ten ir vietos buvo daugiau mūriniame senovės Jėzuitų vienuo- lyne, ir bažnyčia erdva, puiki, ir katalikų parapija gausinga. Dar svarbiau, kad Alukštos apskrities mieste buvo nemaža patriotiškos buržuazijos, kuri

— 118 —

a je kentėtojus priimdavo ir vaišindavo pri- erama pagarba.

Buvę nemaža prašmatnių žmonių, 0 jų tarpe vienas didelis rašytojas Jesevičius, raseiniškis, kurs visa, ką turėjęs, parsiuntęs giminėms ir prieteliams. Aišku — ir savo rašliavą.

Žinia baisiai mane suintrigavo. Ėmiau sekti, siūlo įsitvėręs, ir štai, mano, Tilžės laikraštėlių dir- bėjo, rankose atsirado du rankraščiu; vienas labai storas, gerai aptaisytas, berte pribertas rašto, ma- tyt, neapsakomai taupant popierių. Taip rašydavo visi vargšai tremtiniai; jiems popieriaus lakštelis būdavo didelė pramoga ir brangenybė. Viso galėjo būti apie 500 puslapių, tiek pat galėjo būti ir spau- dos puselių. Jis turėjo ir titulinį lapelį:

„Iszginimas ir sugrižimas“.

Autoriaus pavardės nebuvo padėta, tik tekste parašyta Anupras Žemaitis.

Antras nedidelis, taip pat gražiai aptaisytas są- siuvinis, 100 puslapių, Karo pavadintas:

„Raszlaj isz Spasko“.

Tekste visokių pravardžių, bet dažniausiai vis ta pati — Anūpras Žemaitis.

Įsiskaitęs į tuodu rankraščiu, patyriau jų auto- rių esant vyskupo Motiejaus paminėtą Anūprą Je- sevičių, o laiškai iš Spasko, Tambovos apskrities miestelio, siunčiota Josvainių klebonui kanaunin- kui Samuėliui Paškevičiui. Didysis rankraštis man spaudai netiko; „Tėvynės Sargui“ jis buvo perdi-

elis; tik perrašyti jam būtų reikėję metų laiko. Svarbiausia gi, kad buvo nuobodus, be galo smulk- meniškai dėstąs visą ištrėmimo istoriją. Bet ir įdo- mus, kaip istorijos veikalas. Aš jį pasiunčiau Til- žėn, gal, sakau, koks amerikietis pasigobės gausios keleriems metams medžiagos. Ir daugiau apie ji ni „9 nebežinau,

— 119 —

Antras rankraštis turėjo kelias dešimtis labai il- gų, po ištisą sąsiuvinėlį iš šešių lakštelių mažojo pa- što formato laiškų. Kai kurie buvo akvarelėmis gana vaikiškai iliustruoti ir išmarginti eilių priedais. O ir pati korespondencija buvo gyva, duodanti apie autorių daug biografinių žinių. Šitą rankraštį ėmiau didele kantrybe nusirašinėti ir dideliais ga- balais spausdinti „Tėvynės Sarge“, pradedant nuo 1899 m. 11 nr. Mano skaitytojai nebuvo tokie pat kantrūs ir ėmė karčiai skųstis, kada gi aš pabaig- siu tą nuobodų raštą. Nieko neatsakydamas, aš šį raštą pervariau per laikraštį visą ir dabar nors tiek esu patenkintas, kad šiuo mažmožiu atpirkau didįji savo prasikaltimą. Apie tai žemiau. Ir bent vardą išlaikiau visuomenei gausingiausio iki tol lietuvio rašytojo. „Tėvynės Sarge“ paskelbtieji Anūpro Jesevičiaus raštai beliko vienatiniai jo mil- žiniškos kūrybos liudytojai.

Prieš pat karą Kauno Kunigų Seminarijos bib- liotekoje aptikau 5 tomus eilėraščių be vardo, be autoriaus, bet la pačia ranka rašytų. Man nebuvo sunku atspėti, kad tai Spasko Raštų autoriaus. Juo kad čia ir čia pasikartojo vienas kitas eilėraštis.

Eilėraščiai buvo kun. Anūpro Jesevičiaus.

Jų chronologija nebuvo galima nustatyti. Turi- niu tačiau daugumas nieko neatminė ištrėmimo. Aš tuos eilėraščius pastudijuoti ar net spaudai pa- rengti pasiėmiau, ir visus penkius tomus iš karto! į Laižuvą, kur klebonavau; paskui į Rygą, kur „Rygos Garse“ sekretoriavau; pagaliau į Petrapilį, kur buvau pašauktas į Komitetą nukentėjusiems dėl karo šelpti. Laiko nebuvo, tai nieko nepada- riau gera, o bloga — daug.

Čia pasipažinau sn liaudies mokytoju, agrono- mijos studentu ne studentu, dailininku ne daili- ninku, mūsų Komiteto dalyviu, kurs ruošės į už- sienius studijuoti dailės. Pasigyriau jam, kokį ne-

3

10 —

pasakomai brangų literatūros turtą globojąs; pasi- didžiavau, kad ir lietuvių literatūros turėta auto- rių tų, kurie tomais seikėjo savo kūrybą. Jur- gis Savickis susidomino tuo turtu, pasisakė pats esąs poetas, be to, kaip tik kilęs iš ariogališkių, kur jo dėdukas kun. A. Jesevičius klebonavo. Ir titulu paveldėtojo pareikalavo iš manęs tų eilėraš- čių. Man buvo lengva atsisakyti: ne iš tavęs gavau, ne tau turiu ir sugrąžinti. Vis dėlto anūko titulas mane nulenkė, ir aš jam vieną tomą paskolinau parsinešti namo ir pastudijuoti. Jurgis Savickis nė namo to tomo neparsinešė: tą pačią dieną jį tram- vajuje palikęs...

Tai buvo man skaudžiausis smūgis per visą Di- džiojo Karo laiką: nežinomų senovės autorių auto- grafai jau buvo man brangūs. Bet mūsų Komitetas kėlės į Voronežą, o aš gale 1917 m. išvažiavau į Skandinaviją į II Konferenciją dėl Lietuvos Nepri- klausomybės ir nebegrįžau. Mano knygyną ir turtą turėjo pagloboti Komiteto Vedėjas Jurgis Linartas. Ir kai visas Komitetas likvidavęsis grįžo Vilniun, visa iki mažiausio dalykėlio susiėmė ir parsivežė, tik mano knygyną, nežinau, kuriam galui paliko, bis pin į Transportnoje Strachovoje Obščestvo, o duplikatą paliko... Riežicoje. Kai duplikatas atsi- rado Vilniuje, jau čia švaistės bolševikai. Švietimo komisarą Vaclovą Biržišką prašiau, kad tų daiktų pareikalautų. Pavėlavo, nepareikalavo, bolševikai atsitraukė, siena pasidarė nebepereinama. Dar du- kart siunčiau tam tikrus žmones, kurie važiavo sa- vo šeimynų vaduotų. Juos aprūpinau keliais tūkstan- čiais mubKO bet ir tų žmonių nebeišvydau. Jei tad barbarai per revoliuciją mano didžiausios vytelinės su knygomis nesudegino, tai ir Anūpro Jesevičiaus keis) tomai kur nors atsidūrė. Jų likimas abejo-

nas.

Anūpras Jesevičius iš ištrėmimo į Alukštą su- grįžo 1884 m. ir neilgai bepagyvenęs, čia mirė. Če-

— 121 —

modaną knygų įsakė nusiųsti į Pakarklį Juodaičių parapijon savo prieteliui Laurynui Barauskui, kurs. turėjo daug vaikų. Du sūnu ėjo mokslus. Jau Maskvos studentai būdami, šį čemodaną išsivežė Maskvon. Čia iš jų iškaulijo Ipolito Barausko mo- kinys mintaujiškis, medikas, ir paskui visa nusiga- beno į savo tarnybos vietą Sibirijoje. Ipolitas Ba- rauskas, dabartinis Kauno notaras Daukanto gat., daugiau nieko nebežino apie to čemodano likimą. Spėja, ten tebuvusios vienos knygos, nes eilių Anūpras Jesevičius skyrium siunčiodavęs savo drau- gui Laurynui ir jo žmonai Piečiontkauskaitei. Jie visi tikri lietuviai, valstiečiai, nors tokiomis baisio- mis pavardėmis.

Krūva vaikų Barauskų tebeatmeną nemaža kuni- o-tremtinio, savo prieteliaus, graudžių laiškų, aip jis grandinėmis sukaustytas katargoje vargsta.

Gailiai verkdavo visi, paėmę tokią gromatą. Bet čia pat ir džiaugdavos, rasdami Karklės ir Gausentos aprašymų ir adresuotų savo prieteliams. Daug ten būdavę liūdno jumoro, daug širdingumo priete- liams, daug jų pasiilgimo. Kad nebūčiau tikru moliu, Tad nušokčiau vienu šuoliu, Vienu šuoliu ir be arkle Ten pas tave į Pakarklį... Tavo žmona rūpestinga — Viso turi zopostinga, — Neštų, kemštų vis ant stalo — Gert ir valgyt nebūt galo.

Ten pribūtų Piečiontkauskas... Gal ir kunigs iš Juodaičių Z Pasisveikint su Žemaičiu...

Tatai būtų džiaugsmo po piet, po daugelio val- gių ir kavos, išėjus į Karklę pasivaikšinėti, meilioje prietelių draugėje pasišnekučiuoti, pasvajoti. Bet...

Dievas žino, ar tai stosis: Dabar molis tur už nosies.

Molis molį mina, O kam mina, pats nežino...

— 122. —

Ypatingai gudrios ir mielai malonios buvusios eilutes:

Štai, Laurynai, dek sigarą.

Jas ir kitas net dainuodavę; tai gal mums dar pasiseks šias restauruoti iš atminimų.

Jesevičius nebuvo giminė Barauskams nei Savic- kams, nei Rugieniams ir k., už kurių nutekėjo Ba- rauskaitės, ten pakarkliais, pagausenčiais. Vis dėlto kun. Jesevičių laikę daugiau kaip gimine — tokio brangaus ir kažin kokio šviesaus atminimo jis buvęs palikęs tas pusšeštos jau dešimties metų

unigas su jauno poeto dvasios pakilumu.

aip mes visi nekultūriškai išdrabstėme gausų kun. Anūpro literatūros palikimą. Bet tas drabsty- mas prasidėjo daug anksčiau. Didumą raštų kun. Jesevičius bus parašęs iki tų nelemtų ištrėmimo metų, per tuos pusšeštos dešimties metus. Litera- tūros lobis turėjo būti itin žymus, kad jį ypatingu būdu buvo pavedęs globai mieliausio savo draugo ir prieteliaus, širdingiausio žmogaus kun. Zastarskio, pirma Josvainių, o paskui Pernūvaros klebono. Ir šis globojo tremtinio raštus ir visą įo turtą; likvi- davo daiktus, išverstus pinigus siunčiojo Sibirijon, kur kankinys gaudavo mėnesį pragyventi už 90 ka- aa Bet jis susirgo ir nusimanydamas mirsiąs, un. Jesevičiaus literatūros lobį atidavė globoti de- kanui kan. Naviekui, Vilkijos klebonui. Sisai, veng- damas santykių su politiškai neišikimu žmogum, nutraukė su juo korespodenciją, 0 rankraščius sa- kės — pametęs. Karčiai tuo skundės, net despera- tiškai, kanauninkui Samuėliui Paškevičiui, Josvai- nio klebonui ir jau kuo ne vienatiniam belikusiam ištikimam korespondentui. Girdi, dar niekas nėra

nukentęs už palaikymą santykių su tremtiniais.

Kan. Samuėliaus Paškevičiaus būta žmogaus šviesaus, numanančio raštų vertybę, ypač lietuviš- ku, kurių taip nedaug tuo laiku tebuvo. Klebonas, dekanas, kanauninkas, Paškevičius paliko skaistų

— 123 —

skaisčiausį atminimą kaimynuose, nes tikrai buvo geriausios širdies viršininkas ir žmogus. Gimęs 1832 m., kunigu įsišventęs 1858 m., klebonu pa- skirtas 1862 m., mirė 1886 m. bal. 3 d. Kan. Paš- kevičius nuo 1576 m., ligi tik kun. Jesevičius ar- čiau atkilo į Spaską, ir iki pat galo 1883 m. aprū- pindavo tremtinį ir Mišių obligacijomis. O namie ypatingu būdu pasirūpino ką berasdamas surinkti savo korespondento literatūros lobį. Manau, visa, ką aš esu turėjęs savo rankose, kan. Paškevičiaus pagonis buvo iš visur, net iš paties Lauryno

arausko surinkta ir tomais aptaisyta. Viso tad 7 knygos. Bent paskutiniaisiais laikais kun. Jesevi- čius gausingoje savo korespondencijoje savo rank- raščiais nebesisieloja.

i + Pirma dėl pavardės. Man ją kitąkart Biegrejinės sakė Jasaitis. Tačiau B ulą tradi-

Š Ę cijoje šios formos nėsą buvę — Jese- vičium vadindavę Ariogalos kleboną, į „Jesevičių“, aklą įo brolį, buvusį jo gaspadorių, paskui turė- jusį Ariogaloje pačiame padubysyje trobelę, va- žiuodavę sustoti arklius.

Daugiau, dėl gimimo vietos. Man ją kitą kartą nurodė Betygalos Paliepius —iš ten buvę kilę abu- du draugai: Anūpras Jesevičius ir Laurynas Ba- rauskas, nukilęs į Pakarklį Butkiškės (dabar Juo- daičių) par. Kiti rodo Zoštautus Pernūvaros par., kur dar tebesą Jasaičių ar Jesevičių. Dar kiti sako jų esą Josvainių par. Vis tai artima kaimynystė, net labai artima, jei ir pavardes sau pakarčiui im- liojas: tai Anūpras Žemaitis, tai Ariogalos Kerdžius, tai Josvainių Peštukas, Nelaimingasis Diedelis ir dar kitaip. Laikaus pirmojo parodymo, kol kitaip įsitikinsiu.

Žemaičių vyskupijos archyvo daviniais, kun. Anūpras Jesevičius bus gimęs 1809 m., kunigu įsi- šventęs 1833 m., Ariogalos klebonu ar iš viso kle- bonu tapęs 1847 m.

— 13 =

Daugiau žinių apie kun A. Jesevičių mes bega- lime rasti jo paties laiškuose iš Spasko, spausdin- tuose „Tėvynės Sarge“ ir dabar čia pakartojamuo- se didelėmis ištraukomis.

„Tiesos Kelias“ 1928 m. 12 nr.

1) 1876 m. birž. 7 d. Tegu bus pagarbintas Jė- zus Kristus ant amžių amžinųjų. Amen.

Mieliausis Jo Mylista Samuėliau!

Ar beatmeni Ariogalos Kerdžių, kur anais pa- vietrės metais, kaip musia, pražuvo? Nuo to laiko jo jau neberegėjai nei begirdėjai; nedyvai, kad ga- lėjai ir pamiršti; krūva metų, kaip iš ten atsiskyrė.

Oi, toli toli jis buvo nusibastęs! Už Uralo, ku- rio kupra skiria Europą nuo Azijos, už Tobolsko, Tomsko, Krasnojarsko, net į Irkutską. Tai nema- žas šoktelėjimas, nes visas tūkstantis mylių. Iš čion sugrįžo atgal 60 varstų, į Usolę, kur dvejus metus mokės druską virinti; o kad greičiau išmoktų, buvo apkaustytas grandinėmis; su jomis visą minėtąjį laiką prabuvo; kaip kareivis be ginklo, taip aš čia be jų niekur negalėjau pasirodyti.

uvo čia mūsų gražus būrelis, ant trijų šimtų žmonių, vis neprasti: ponai, kunigaikščiai, grapai, kunigai ir labai maža vergų; bet spasalę pasiju- tom visi vergai esą: kunigas ne kunigas, ponas A ą nes taip pat su tuzu S ir su bar- škalais ant kojų. Taip gyvenome, kaip lygūs bro- liai, srėbdami tą pačią putrą, krimsdami tą pačią lutą duonos; mėsos buvo tiktai pauostyti: už 90

p. algos mėnesiui sunku buvo turėti daug kruo- pų druskos ir mėsos. Bėda buvo, tai tiesa, bet kar- tu ir smagu: vienoje stancijoje gyvenant 60, buvo kam ir palinksminti.

Po dvejų metų treigiams, ketvergiams ir še- šergiams katorgininkams buvo išleista malonė, ku- ria likusi metai dovanojama; ilgesniems metams nuteisti paliko, kaip buvę. Aš buvau šešergis — man

-135—-

ji teko. Dabar atskyrė kunigus nuo pasauliečių; vieniems, kurie dar nepabaigė katorgos arba buvo malone išliuosuoti, teko Tunka. Bet kad pas val- dininką buvome per vien laikomi, tai per skubo- tumą nebuvo pasergėta ir kunigams buvo davę kur kitur vietą; dėlto ir aš patekau į Kamionką, 60 varstų nuo Usolės. Čia sprauninkas, iš manęs pa- ties patyręs mane esant kunigą, po metų išsiuntė į Tunką.

Tai buvo tikra Kunigų Karalystė, kur susirinko mūsų ant dviejų šimtų. Dabar mums pradėjo pe- nimų duoti po 6 rub. mėnesiui. Už tuos reikėjo samdytis butas ir viso pirktis.

Tunka guli dešinėje pusėje Baikalo, tarp Sija- mo kalnų, netoli nuo Kiachtos, garsios turgais ar- bata, Mongolijos pasienyje, 200 varstų nuo Irkutsko. Praminta Tunkos upės vardu, kuri čia įteka į Ir- kutą. Šiame santeklyje pragyvenome 10 metų. Vieni vertėsi pirklyba, kiti samdės žemės ūkiui, kiti dindas mušė (nieko neveikė). Tai vieta, ap- supta raguotais, kuone visad snieguotais kalnais. Oras sveikas, vienodomis atmainomis; per žiemą nei lyja, nei atidrėksta, vasarą du mėnesiu lytingu, birželio ir liepos, tada patvinsta; pavasaris ir ru- duo sausi.

Gyventojai maskoliai ir buriotai, didumas šių paskutiniųjų pagonai. Žemė derlinga, tik netikėtos šalnos daug kenkia. Kad tikėjimas būtų mūsiškas arba kad būtų buvę leista jis skelbti, gyvenimas būtų buvęs įmanomas; o be to buvo sunku ir nuobodu. Dėlto ligi tik laisvė buvo duota sugrįžti į savo kraštą, visi iškuošėm; paliko vos keli, kurie

irkliavo arba buvo neleisti; ir ant mūsų savų E apie 20.

Grįžome tuo pačiu keliu, bet ne tuo patogumu. Kurie turėjo iš ko, paštu; kiti — ctapais, bet tik važiuoti, ir turėjo penimų po 15 kap. dienai. Už- tat keliavo pusę metų ir su arestantais gavo būti.

—18.—

Vandenimis plaukėm 4.000 su viršum varstų, pa- štu 3.000 su viršum, gelžkeliu 500. Iš Irkutsko iš- važiavęs liepos 13 d., sustojau vietoje, Spaske Tam- bovo gub., rugsėjo 6 d. ir čion iki šiol tupiu. Plikiams visur buvo vargo lig valiai, vandenimis važiuojant ir gelžkeliu.

Spaskas nedickas apskrities miestas, susideda iš pirklių ir ūkininkų; bajorų labai maža. Gyventojai nelabi, galvažudžiai, vagys, piktadariai: kits kitam stiklus daujo, degina; kaip ateina vasara, kuone kas savaitė — gaisras, o sako daugiausia iš padegimų. Vyresnybė į tai per pirštus žiūri; kažin, dėlko, ar kad pati bijo, ar kaltininkų papirkta. Didžioji da- lis senatikių. Tarp tokių žmonių gyventi neper- miela. Gatvėn išėjęs, tuojau išgirsi išmislinėjimus. Pernai vienas išėjau į lauką už pusės varsto nuo miesto, buvau užpultas galvažudžių ir vos išsisu- kau; vieno buvau su plyta užgautas per kuprą, bet taip lengvai, kad nieko nejutau ir paskpi neskau- dėjo; o buvau vasariškai apsivilkęs ir iš už kelių žingsnių metė; čion tikrai Dievas pats mane išgel- bėjo. Gyvename susispaudę, viename bute ketu- riese, o tai dėl taupumo; mokame 7 rub. mėne- siui; daugiese gyvenant, pigiau atsieina; kitaip še- šiais (rubliais) penimų negalėtume išsilaikyti, nors ir laip daug reikia pridėti. Butai dėl to brangūs, kad nėra arti miškų; dėl to ir malkos brangios.

Vieną stanciją turime paskirtą maldoms, kur anksti, paslapčiomis aukojame Šventąją Auką. Nors iš Sibirijos paleido, kunigystės nesugrąžino, dėlto turime slapstytis su savo apeigomis, o be to apsi- eiti nėra galima, nes ir dūšia ir kūnas to reika- lauja. Dėkui Dievui, kad valdininkai į tai visur per pirštus žiūri. Čia būtų geriau gyventi, kad nebūtų piktadarių: reikalais greičiau galima susižinoti su gimtine ir iš ten pašalpos gauti iš gailestingųjų geradarių. Po dviejų metų baigiame kvarantaną, vadinas, priežiūrą. Kaip tolesniai mus apvers, ne-

— 127

žinome. Spaske kunigų 16, su pasauliečias daugiau kaip 30. Žemaičiai esame du: aš ir Tanajevskis, mano parapijonas, prie manęs išaugęs.

Esu sveikas, tesergu senatve; nors kojas ir AM turiu nesveikus, bet pakenčiamus. Sveikinu Tave ir visus Tavo namus. (Gal jau motinos netekai? Jei būtų gyva, pasveikink nuo manęs. Jei sutiksi pažįstamų, taip pat nuo manęs pasveikink.

Tegul Dievas Jus palaimina ir savo globoje lai- ko, per Viešpatį mūsų Jėzų Kristų!

Jei kada išgalėtumei, būtų liekamų obligacijų, atsiųsk man, labai tuo padėsi man mano reika- luose.

Su didžiausiu už tai jausmu, Kad pagrįžti bus man valna, Ir su tikru širdies džiaugsmu Tau suspausių namie delną.

Kur nebuvęs, ten nebuvęs, žimties niekad neužmirštu; Šiandien arti čion pribuvęs, Dar didesniai minėt nirštu.

Būtų gerai ir ant svieto, Kas jam' liuosas sau ena, — Duonos pluta jam ne kieta, Nes nevalios neišmano.

Gan paukštelis tur vigadą, Kletkoj būdams uždarytas: Nuo ausi anksto visa rado, Nes skaniausiai yr maitintas.

Vienok ieško, visur lando, Spraudžias visad pro skylelę, Kuo ne nusuka sau sprando, Kad tik pamesti nevalią.

Anupras Žemaitis.

2) 1876 m. birželio 24 d. Tegul bus pag. J. Kr.!

Mieliausis Geradėjau! Neturėdams daugiau nieko Tau nusiųsti už padėką, Siunčiu Rožę vidur lapų Ir Fijolką su jos kvapu.

Šio laiško antraštėje autoriaus ranka visokiais dažais papieštas vaizdelis: upelis, krūmai žydinčių

— 138'—

rožių ir kelmai fijolkų. A. Žemaitis iliustravo ir

kitus savo laiškus.

FIJOLKA IR ROŽĖ. Aug fijolka ant kalnelio auniai tekančio upelio. Vidur daugel žolių kitų, Nuog Apveizdos pasodytų. Nepatogi, žema, maža, Mėlynuoto žiedas dažo, Baltai, gelsvai išraižytas, SR stiebelio apsodytas. ieds išbėgęs ant lapelių Gulsčių žemai ant šaknelių. Žiedai visi žemyn svirę, Nuog viens- vieno atsiskyrę. Prie to silpno sudėjimo, Nevaizdingo prigimimo Netur' skirto sau gražumo, Nei tarp žolių praviršumo. Turi vienok savo šlovę Ir aukštesniai kitų stovi; Taip, jog kitus lanko mina, — Ją su (Gatai radę, skina. Prigimimas nors atsakė, Jog netraukia smarkiai akį, Bet jog glūdi, taiki, švelna -— Kožno prie jos limpa delna. O labiausiai savo kvapu, Kuriuo barsto S lapų, Tinka kožnam. Tuojau stoja Tą pajutęs, jos ieškoja, Gražias vaizdes lenkia, meta, — Prie jos bėga tik pamatę; Skina, kaišo savo rūbus, Kvietkoms glosto skruostus, zūbus. Kaip pakarna, nesigina, Nei supyksta, kad užmina, Nei ji baras, nei ji duria, Ner auoste po i4 sus ai, be skyrimo, Mažus, ašižius iš gimimo, Kuo bagota, priimdama Ir širdingai vaišindama Kožnam tinka tokiu būdu. Neužgintu visų sūdu Pripažino del jos meilę, Nors nebūva skaisti, daili.

Ž120—

Rožė, šaly stovėdama,

Ant to viso žiūrėdama,

Iš pavydo draskės, šaipės,

Mėgdžiodama, visaip kraipės. eišmanė, ką daryti,

Kaip nuo savęs nuvaryti,

Idant rėdė ss debatų

Ir ant visad kur pražūtų,

Trokšt didžiausį blogą rasti Iš po žemės jį iškasti,

Kuo sutremti ją, sugrūsti, — Taip jos širdis buvo rūsti.

— Buvau pirma iš skaistumo

iedo rausvo, jo gražumo, Apskrituoto, žalio lapo Ir meilingai gardaus kvapo.

Liemuo kupste aukštyn stygsta, NL su įjuomi kas sulygsta; Simtais lapų ir šakelių Puošt nestoja visų šalių.

Kiek tai ant jo vaizdžių žiedų Ir mazgelių, jų susiedų?

Kia auga, įema kiti, aka kožna kelius mitin.

Visi gražūs, garbanoti, Apskrituli, suvienoti,

O viršūnė tų mazgelių Raudonuoja ant šakelių.

Kaip kas nori, tegu sako: Toks vaizdumas man tik teko. Nieks negali atsakyti —

Mane gražią tur vadyti!

Dabar mane kas paliko, Kad tas niekas pasitiko?

Garsą šlovės žemin', mina, kasai Gilias siekia pass ng padanges aug puikybė. = Peižulint man didybė

Ant jos viskas jau palinko: Rodos aiškiai iš aplinkų,

Kas aš šiandien tarp jų esu? Mano veidas jau užgeso.

Kas ant svieto gera yra, Kaip gruodas, ant jos byra. Būt teisingai pagarbinta,

O per niekus paniekinta, — O, kaip sunku yr kentėti! To negaliu išturėti!

180) -

Kas tik protą ti turi Ir ne kreivai ant to žiūri, Kalboj mano ras teisybę, Sutiks ant to, jog man Žžnybia. — Ilgai ilgai išmisliojo, Kuo pagavo, tuo drapsnojo; Dar prie blogo melą maišė, Vogė liesą — save kaišė. usiedija, kai kalbėjo, Visus Žodžius jos girdėjo. Daugel sunkiai už tai pyko. Su užvyda maž' sutiko. O Fijolka be piktumo Iš poems sau meilumo, Pažiūrėjus jai į akį, Tokiais žodžiais tykiai sakė. — Mano miela tu susiedka! Statau kožną aš už svietką, Kaipo žema ir pakarna,

Esu visad tau už tarną. „Nerūp manei nei didybė, Nei skaistumas, nei kat

Prigimimas ką man davė, Tai tik myliu, kaipo save. Gemu mažam' tam' kupstely, Augu, žydžiu toj krūvelėj, Nei ant kelio aš kam lendu, Nei patyloms kam įkandu. uo ar kalta, jog kas skina Mane, žiedus tankiai mina, Kenčiu visad susirietus, Ir nemėtau niekad vietos. Kvapą davė prigimimas Tuo bagotas mūs gimimas. Argi išpuol, jog tu, didi, Ir to vieno man pavydi? Turi žiedus, tankų lapą, Meilų, gardų prie to kvapą;

Vaizdums, skaistums tau pileko, —

Turi visą didį ploką. — Jauna, graži yra merga, Kuri teka ne iš vargo. Skruostai baltai jos raudoni, Piaukai tamsiai deng geltoni. Akys dega dviem žiburiais, Mėtydama aplink kuriais, Nors netyčia kur pažiūri, Kožnoj širdyį gaistrą kuria.

jy

— 181 —

Ranka daili, balta šviesiai, Pirštai ok lenkia tiesiai; Ko ji tiktai lystelėja,

Taipo vaškas, išsilėja.

Jos asaba visa smagi, Tiesi, švelna, niekur dagio; p nulieta, apskrituli, — Tykiai verpia savo špulę.

Kad ant kojų bėginėja, Žemės, rodos, nelytėja Taip jų lengva yra pora... Išsirodo, kaip iš oro.

Tai stebuklas žemės yra; Prieš ją viskas nyksta, byra. Visoms gražus lend į urvą, Matąs save, kaipo purvą.

Prieš gražybę ant gražybių Ir šviesybę ant šviesybių Pasirodo taip pat menka Ir be galo daug netenka.

To teisybę pripažino,

Kad ji kitą puošt vadino. Ką vadino? O, tai tave! Tavo žiedais puošti save.

Brangiais rūbais save dengia, Tuo parodai, kaip ji brangi; Salyį statos dijamento... Buvai dėl jos tu už šventą.

Iš to viso aiškiai rodos - Nemieruotos esi godos. Daugel turi, dar negana... Trokšti LUrupul, kas yr mano.

O aš sakau, būsi meili ti, daili,

Kaipo graži, vai

Tik tuos dagius, kuriuos dengi...

Pasirodyt su jais vengi. Pasalomis visus badai Tuo daugiausia save gadai.

Kas tik tavęs lystelėio, Tuojau kruvins šalių ėjo, Seni, jauni, didi, menki.

Mylės tave U Ir negeisi šlovė

= 182—

1876 m. birželio 29 d.

Mieliausis Geradėjau! + Grometą nuog Tavęs priėmiau iš pašto birželio mėn. 28 d. Džiaugiuos ir neišpasakytai džiaugiuos, jog teikeis duoti man atrašą, jog nepaniekinai ma- nim, nuskurdėliu, jog nepersigandai, paėmęs raštą nuog iškeikto prieš svietą, jog Tavo nuomoninga širdis suprato belaisvio padėjimą ir paskubėjo ka- talikišku būdu tuojau aplankyti ir meilingais žo- džiais pasveikinti ir varguose palinksminti; tai pa- rodymas širdies gerumo, maloningo jautrumo, tik- ros artimo meilės, kuri yra pamatu mūsų tikėjimo, ant kurio statome namus švenčiausios Dievo mei- lės, kur vienybe sujungti, tikimės per amžius gy- venti. Toks apsiėjimas netiktai palengvina kentėji- mus, pasaldina vargus, bet dar priduoda drąsos ir tvirtybės ant išturėjimo tol didesnių ir aštresnių. Dūšia prislėgta silpnybės našta, sugniužusi po jos sunkumu, greit paslobtų ir apalptų, nerasdama pastiprinimo; kad pribūva maloningas jausmas ir atneša dangiškos rasos sultis, tomis pagirdyta, bu- drinas ir stoja galinga ant pergalėjimo priešingiau- sių daiktų. Neištenka man žodžių, persilpna mano plunksna išreiškimui Tau prigulinčios nuog manęs padėkos. Nepaskaityk tai už prisilaižymą, kaipo paviršutiniai išrodo; bet pastatyk save tame pat pas ir perkratyk visame gilume vertę to dar- o, o tančiais pripažinsi, jog tame daikte neveid- mainiuoju, bet teisingai išsireiškiu. Kaip yra sal- dus lašas vandenio, paduotas trokštančiam; kaip a gardus trupinys duonos, suteiktas alkanam; ip yra meilus ir švelnus drabužis, pridengiąs nuogą, -—- tą apsakyti ir aprašyti niekas nestengs, nei tas pats, kuris to datirsta; jaučia meilingumą, bet visame platume to neišmano. Lygiai taip pat ir kalinyje esančiam patinka, jei kas su malone aplanko.

— 138 —

Yra tai darbai, patys iš savęs maži, nevaizdingi svieto akyse, bet prieš Dievą — kuris kožną apskri- tai lig dugno nemieruotos vertės supranta. Tur ' būt nemažai juos lenkia, kad jie bus medžiaga paskutiniosios dienos, kuriai, kaipo brangiausis tur- tas, užlaikyti yra dėl apskelbimo prieš visą dangų ir svietą, idant jais išmieruoti nuopelnai atimtų prigulinčią algą. Maldausiu viešpatį, idant ir Tave vidur anų palaimintų teiktųs paskaityti. Tuo vienu teesu galingas išsimokėti už maloningą Tavo ap- lankymą.

Liūdnas yra mūsų padėjimas išgynime. Gyventi tarp žvairių akių, būti ant kožno žingsnio panie- kintu, graužti kietą plutą, mirkant ašarose; netu- rėti nei altoriaus, nei bažnyčios, o su Apiera, kai- po su blogiausiu daiktu, slėptis, — yra tai erškė- čiai, kurie ne tik paviršių bado, bet ir pačią šir- dies gilumą pasiekia. O ir jūsų padėjimas ne ypat užvydžiamas, kad visuose atsitikimuose turite kaip žalčiai rangytis, idant išsisuktumėte nuog užpuldi- nėjimo neteisingųjų. Labiau aikštėje stovite, gyven- dami tarp savųjų ir dėl jų gero procevodami. Var- guose savo kančiais pasidžiaugiate; mes to netu- rime...

Anūpras Žemaitis.

1876 m. spalio 8 d.

Nors pas mane rašei lenkiškai, aš vienok savo žemaitiško nemetu. Dovanok, gal ir netinka; bet ką daryt? Nusileisk Užburiui, pasinuobodyk truputį skaitydamas: nereikėjo girti — tuo stangesniai pri- lipau prie jo, jog ir norėdamas nuog jo nebeatsi- kratysi. Bet, pametus tai, prisipažinsiu, jog ir aš daugiau iš nuobodos pamėgau jame: rašant žemai- tiškai, nusiduoda man, jog persikeliu į jūsų pasaulį ir nors per tą valandą išsirodo, jog su jumis gy- venu, jūsų oru kvėpuoju; luo savo apalpimą at- gaunu ir savo buvimą pagerinu.

— 19172

Padėkojęs širdingai už tavo atminimą apie ma- ne nuskurdėlį ir už gerą širdį, jog nebaidais pra- keiktais pagal būdą šio svieto, jog kuo galėdamas ir visaip išmanydainas, teikies pagerinti mūsų pa- dėjimą, prisilinksiu ir aš taipogi prie pagyrimo Tavęs, jog, kaip man rodos, praviršesniai valdai tuo liežuviu, (lenkišku? T.), kuris tavo rašte, kaip upelis, be trūkio plaukia, smagiai ir švelniai mur- mėdamas, glosto ausį ir ing širdį per nevalią spau- džias. Kožna litera nežvairuojas ir neraukstos, be mažiausio vingėjimo ir abejojimo, tiesiog į akis žiūri ir aiškiai į krūvelės susirinkusios, sako: mūsų tvėrėjas taip nori, taip įsako, o mes įo valią gar- sinam ir jausmus jo apreiškiam. Yra tai dovana ne kožnam duota, nei kožno suprantama; ją duo- da arba prigimimas, arba sunkus per ilgą laiką darbavimos įčiepija. Džiaugiuos ir džiaugsme ne- rimstu. Skaitydamas tavo -apsiėjimus, matau visur širdingus jausmus, kuriais po visus pasaulio kraš- tus meilingai dalinies, šialaikiniuose daiktuose neesi įsimylėjęs, o kas šlovingiausiai, jog apie mažučius neužmiršti, jų neniekini, ant rodos su reikalais al- bėgantiems padedi ir kartu savo pašaukimo prigu- lėjimų nea leidai, juos myli ir patsai aprūpini. Vis tai ženklina gerumą širdies, žmoniškumą dėl visų, tikrą ir karštą meilę Dievo ir artimo, kurios ugnis netrūnyja pelenuose, bet, kaip Vezuvijaus, išgriovus spragą, veržias ir blokšdama į padanges liepsnas, savo gaisru visą apygardą apšviečia...

Dėl to, jog turtų nemisliju dauginti, nei troš- kimo jų turiu, jei tik būčiau aprūpintas su minėta kasdienine duona (mišių Ei Lis kasdien. T.), tai visiškai nieko nereikalauju ir už gerus tavo no- rus dėkavoju. Jei ruduo yra laimingas, kaip išsi- reiški grometoje, tai tikiuos, jog mane teiksies tuo aprūpinti... Jei trokšti pralobinti mane giedojimais (giedotinėmis, brangesnėmis aukomis. T.), tai ir tais gali apdovanoti, tik neužmiršk kartu atsiųsti

vargonystą su vargonais. Dabar pigiai gali tą pa- daryti; įsisėdęs ing vagoną, netruks sau dūduoda- mas atbraukti. Tada pramoksime giedoti, nes už- miršom ir ganingai padarysime užgana duodan- tiems; kitaip negalime to išpildyti.

Tolesniai, noriu supažindinti su mūsų reikala- vimais. Tų nuošalinių užsiėmimų nėjokių neturime, nei leista mums užsiimti. Užsiimam vienatiniai — prigulinčiais prie pašaukimo. Keliame visūmet apie penktą adyną ir apsirėdę po šeštos prisiartiname prie š. Apieros; kolaik keturiese tą atlaikome, at- eina adyna devinta. Prie galo mūsų užsiėmimo stato samavorą; pabaigę, randame jį gatavą; sėda- me ir srebiame arbatą, atsikąsdami cukraus, kiti tik dūmodami apie jį, su duona ar su aišiu, pagal išgalėjimą. Atbuvę tą, baigiame maldas, o

askui kas kuo nori užsiima: vieni skaito, kiti rašo, iti siuva, kiti lopos arba ką kitą knaibo, ir laip besikrapštant, ateina pietūs arba dvylikta adyna; tada valgome. Jei galime gauti pieno, tai keturias dienas per nedėlią valgome su mėsa, o tris su pienu; jei pieno neturime, tada penkias su mėsa, 0 dvi su pienu. Su mėsa valgome visados vieną valgį: barščius, bulves, kruopas, kleckus, o labai retai rudenimis kopūstus, nės jų neraugiame ir nelabai mėgstame: sėdžiantiems jie persunkūs. Su pienu valgome du valgiu: lakštinius, bulves, kruo- pas, 0 ant antros: košę, keptą iš kruopų, arba bly- nus. Būdami Sibirijoje, patys virdami ir karves turėdami, daugiau išsimanėm, o čion, kaipo di- desni ponai, patys neužsiimame, vos išduodame; gaspadinė gi daugiau nemoka, o ir mokėdama, tuš- čioje kamaroje sunkiai ką nauja išrastų, ypač, kad ponai plikšiai daugiau negeidauja. Po tokių pietų vieni šniopščia, kiti vaikštinėja arba ką kitą daro, o tiesiog sakant, dindas muša. Taip besivelkant, risiartina Hora Canonika. Tada visi prie poterių; aike tų vėl stato samavorą; pabaigę, geriame ar-

— 138:—

batą tuo pačiu būdu. Vakarienės niekados nėra. Paskui seka pasivaikščiojimas, jei šilta ir sausa. Buvo laikas, kad rudenį ir žiemą giedojome Ka- runką, Suplikacijas ir kitas giesmes; paskui, niekų išsigandę, nustojome. Vakare, paskaitę ir pasimel- dę, devintoje adynoje einame gulti.

O tai mūsų darbas ir gyvenimas vienokiškas ir be jokios atmainos!

Kn gų skaitymui turime mažai. Laikome „Ga- zetę Warszawską“, „Tygodnik Ilustrowany“ ir „Prze- gląd Katolicki“, o maskoliškų kančiais nuo vieti- nių gyventojų prisigauname...

abašninkas kunigas Zastarskis, didžiausis mano geradaris ir tikras tėvas, kuris mane, lankydamas savo raštais po visus kalinius, nuleido į Sibiriją, gatavas už mane nešti kryžių, lig pat smerčio ne- užmiršo manęs; su didžiausiu pasišventimu visaip mane šelpė ir mano reikalus taisė. Ligoje būdamas ir jausdamas, jog iš jos neišeis, rašė pas mane apie surėdymą mano reikalų; ir tančiais kaipo testa- mentu paliko savo vietoje kunigą Novickį, Vilki- jos kleboną, už 'globėją manęs ir mano reikalų. Gavęs apie tai žinoti, didei nuliūdau ir apsiverkęs su širdies skausmu parašiau pas kun. Novickį, at- siduodamas jam į globą ir pavesdamas jam savo reikalus, idant teiktųs parėdyti; bet ant to savo rašto nėjokio atsakymo negavau. Nuo to sykio daugiau nerašau, nes ir pirmesniai kad rašiau, ne- atsakė ir dabar neatsako; turėjo tada manęs, kaipo keis, nusigąsti, bijodamas ir kvapo Sibirijos. alėjo raštus nuog nabašniko priimtus arba sunai- kinti arba užkavoti, nes niekam nerodo ir dengias pražudymu, idant tuo užtrinti žymę, jog apie ma- ne žino arba kokį susinešimą su manim turi, ki- AS negalima, kad popieriai, priimti ir namie kur padėti, galėtų patys per save pražūti. Jog priėmė, o prisipažįsta, sakydamas — pražuvo: jei nebūtų uvę, tai nebūtų galėję ir pražūti; antra, Juškevi-

197

čius iš Pernaravos, giminaitis kun. Piesliako, ra- šydamas prie jo, liepė duoti man žinią, jog mano popierius kun. Novickis pražudė, nes jis, norėda- mas man atsiųsti vieno skolininko 50 rub., prašė nuo Novickio vieno dokumento, o jis atsakė, jog ražuvo, kaipo pridėtas čion k. Piesliako raštas, aike išvažiavimo mano į Irkucką atsiųstas, liudi- ja; trečia, Barbora Bačiuliūnienė tikrai apie tai turėjo kur girdėti, jog taip pat mini. Neišmanau, ko jis taip manęs bijos: turiu pilną skrynią visokių raštų iš Žemaičių į Sibiriją ir iš čion atsiųstų: nė vienas už juos nebuvo sielvarte ir nepražuvo; argi taip būtų nelaimingas kun. Novickis, jog už vieną paminėjimą apie mane turėtų datirti nuo ko no- rint ždlių nemalonumo? Jei atsitaikytų kada su juo susieiti, pasiklausk, ar tikrai jis nuog nabašnin- o mano raštus priėmė ar turi užslėpęs ir be ma- no pribuvimo niekam nerodo, ir ar tiesa, jog ga- lėjo kur pražūti? Yra tai mazgas, kurio aš pats išmegsti negaliu, dėlto prašau, idant padėtumei man jį išrišti, ypač, jog man rūpi ir tie 50 rub., kuriuos galėčiau turėti, o dabar neturiu; laikui už- sivilkus, gal ir tas [skolininkas nustos noro ati- duoti... Anūpras Žemaitis.

1876 m. lapkr. 3 d.

Tegul bus pagarbintas Jėzus Kristus ant amžių amžinųjų! Amen.

(Šitas laiškas iliustruotas visokiais dažais: žo- lėtas daržas, pilės, gaidys, ant tvoros kalė).

„ Mieliausis Geradėjau! Šiandien paštas paduod raštą; Imdams, jaučiu sunkią naštą. Ir, stenėdams, namon velku, Nes jam' rublių, kaipo malkų. Šiandien laimi Dievo ranka: Dviem linksmybėm mane lanko: Jogiai Visų Šventų diena, Tai dėl dūšios yra viena;

— 138 —

Sega sa atsirito,

Tai dėl kuno yra kita.

Abu džiaugsme prie Jo vartų Dėkavojam vienu kartu,

Jog Jomylista neužmiršta — Vis ištiesęs turi pirštą; Niekad alkis nebelūko: Siunčia visad Habakuką.

O už tavo gerą širdį,

Kuris vargšo balsą girdi, Siunčiu Pelę, Katę, Gaidį, Kurs peliukus taip išbaidė

Gal nerasi nieko gero, Kas eilėse užsidaro,

Bet nuobodą nuvarysi, Kad sau vienas paskaitysi.

Tunka ir Irkutas.

(Šitas laiškas akvarėle iliustruotas: Tunkos ir Trkuto santeklis: miškas, buriotų gyvenimai, cerk- vės ir namelis antrašu: čia gyvenau).

1876 m. gruodžio 20 d.

Nuog Sijamo ima pradžią

Iš pakojų apsčio medžio Tunka, upis skromna, maža, Pradžioj Koja vos tik dažo, Paskui auga, aukštyn kyla, Graužia kraštus visa syla, Kloja lovą vis gilesnę Kožnu žingsniu, ir didesnę. Dairos visur apsisukus Kaipo jaustų, Jog netrukus Prajus lomą, plačią balą, Išpuls bruktis jai, ant galo. Slenka tykiai sau spakaina, Vienok jaučia, jog bus vaina. Ir per krūmus ir pievelės Sveikin žiedus ir Žolelės, Duoda kožnam saldžią rasą, Kaskarts toliau kelią kasa; Sveikin' kožną vieną lapą, Atim' sig gardų kvapą. Abi šali labai myli — Glaudžias prie jos, nors ji tyli: Murmėdami, lend' raveliai Lend" šaltiniai ir upeliai.

— 139 —

Pilna žvėrių aplink sukas, Ieško IsGD gerti brukas. Paukščiai supa, lakstant ore Ir po vieną, ir po porą; Plaukydami ir ant krašto Skanų maistą tur be kašto. Vienur žvejai žuvis gaudo, Kitur šauliai paukščius šaudo, Vaikai maži meškerioja, Tur zabovą, ten sustoję; Kiti blaškos, šian ten dairos — Mato daiktus gan įvairius. Visur pilna yra svečių, Neprašytų ir be ačiū. Kad taip linksma viena plaukia, Nieks neskundžias ir nešaukiu, Kožnam gerai kasdien daro, a Drsiun ir nevaro, — ienų iu, nepajuto Susitiko šu ILS Nusigandus, liūdna žiūri, Jog prieš save galą turi; Sustot reikia vienu kartu Negal išverst tvirtų vartų. — Tyki esu; kaip mažesnė, Noriu būti pakarnesnė. Prašau, duok man kairėj dalį, Sukis truput' ten ing šalį! Vyksta kartu vienu rėdu: — Būsiu tavo vis susiedu. Tykiai plauksiu, nemurmėsiu, Zgados trokštu, vis tylėsiu: Zgada tikra daugel gali — Prieš mus suksis vis ing šalį. Aš turėsiu lą palieką, Jog tu pri'msi ing apieką. Žadu visur, kaip galėsiu, Reikaluose tau padėsiu. Susiraukęs, pasišiaušęs, Kaipo ežio virš pakaušis, Vis išstatęs plačią ausį, Irkuts piktas ligšiol klausė. — Ilga kalba! Man pakako. — Su rūstybė taip atsako. — Tokia mano valia: Neturėsi čionai kelio! Dėl Irkuto yra gėda Turėt mažą už susiedą!

140

Nepasuksiu ten ing šalį —

Atgal grįžti vėliai gali!

Ten rangytis tavo vieta:

Nešliaužiosi po tą svietą!

Matai anus aukštus kalnus?

Nusigando mano delnos:

Kaipo trupa rykštės plonos,

Taip jų laužiau storus šonus.

Uolos tvirtos sudrebėjo,

Akmens šalin nuriedėjo;

Medžiai seni, iškerojo

Priešai mane nepastojo!

Žiūrėk, ant to aukšto krašto:

Kerų, šiekštų, kaip prinešta.

Syla tvirta tikrai To —

Kaipo musės, vis sužuvo.

Kožną vieną tai patiko,

Kas su manim susitiko.

Tai pasakęs įsirąžė: E

„ Žinok, prieš man' visi maži!

Tunka tyki, visa rūsti,

Tuojau nor ing snukį grūsti. avo kalba ėda širdį,

O, Irkute! Ar tu girdi?

Matei miške mažus šernus,

Vienok didiems leidžia žarnas;

Smailioms iltims viską kerta —

Nėra su juo niekam žerto.

Aštrius nagus turi meška —

Bėga nuog jo, miškas traška;

Galings Žmogus aukštai stovi:

Būt ant žemės jis paliovė.

Girdi, visur burb' upeliai;

Lek prie manęs čion raveliai;

Balos plačios aplink stovi;

Griausmas didis jau užgriovė:

Dievas lytų žada duoti,

Mane silpną pavaduoti.

Matai, balos kaip jau griūva,

Vis aplinkui lend ing krūvą,

Nėra lovoj manei vietos:

Jau nebesu susirietus.

Nors nebūsi tujen lygi,

Išpuo!' pri'mti manė Žygy —

Laušiu šonus, kriušiu žarnas —

Tegul les' ant krašto varnos!

Žinau gerai, jog pražūsiu,

Tau ing pilvą įsigrūsiu.

— 41 —

Graušiu, ėsiu ir draskysiu, Kaipo tiktai išmanysiu! — Iš rūstybės pučias, kyla, Renk į krūvą visą sylą. Visur verda, juda, kruta — Baimę gyviai visi juto. Antys laksto, nebekvarkia; arkos, varnai tyl', nekarkia; Lekia šalin, tūp' ištolo, — Pajuodavo aukšta uola. Vienu kartu Tunka urmu Spaudžia verčia baisiu šturmu; uša sykį, antrą, trečią, Kaskarts smarkiau širdį pačią; Plyšta šonas, kaulai traška, turmas nestoj, visur braška. Kur įmano, visur lenda, Plačią, aukštą skylę randa. Įsikriušu: obus maišo, Drasko, plėšo, trina, gaišo, Kremta, ėda, vis per zlastį: Rūstos galo negal rasti. unes mešką kad užpuola, Loja, kanda iš pasalo; Visi apsup ją aplinkui, Grieb už šonų, tas už kinkų. Bet ir meška nebestovi: Vienam kaušą jau numovė; Kilą griebia, nds glosto Ir nuo strėnų skūrą šluosto; Trečiam kaulus laužt netruko — Tas ant vietos tuoj susmuko; O ketvirtą grieb už sprando, Dantims kanda, kojoms lamdo. Nors daug ronų apturėjo, Visus vienok nugalėjo.

Taip Irkuts visas išputo, Skausmą šone kad pajuto. Prengias, riąžias, pučias, remias, Drasko kraštus, šok ant žemės; Puikus, karštas ir rūstingas, Nor parodyt, kad galingas. Neapalpo, nors nutirpo —

Visa skūra ant jo virpa. Putos drimba, vidur verda. Nusigando apygarda. Baltas visas kaipo šarma, Žia, lama, kvalduojs, marma:

|

— 1422

Sonais muša, drasko šalis — Atkeršt' trokšta, kuo tik galįs. Daržus gaišo, žemę ardo, Viską naikin, liek tik vardą. Laužia, verčia, kriuša trobas. Gązdin vyrus, gązdin bobas. Velka šiekštas, kasa ravus, Visur veržias, supa namus! Kaipo vėtra, kad pastoja, Drasko, maišo, viską kloja Dulkės sukas, miškai treška; Kavoj's paukščiai, šiaušias meška Šernai gula, vilkai kaukia — Nėra vietos krūmuos', lauke! Tokią turi Irkuts AL Kad rūstybėj jis pakyla. Nuog ūžimo p. lyšta oras; Laužo kerus, šiekštas storas; Suk' verpetą prie verpeto — Viską glemžia ing tralų, R Dreb prigimims, vaikai klykia: Baub' galvijai, kiaulės kvykia; Arkliai trypia, prunkščia, žvengia, Lekia balsas ing padangę. Avys bliauna, bliaun jėriukai; Ožkos mykia, myk ožiukai. Vienur bėga, kitur plaukia. Žmonės virpa, gvoliu šaukia, Salą semia, gyvių bandą, Kad apsėmė, visa skenda. Tai išgirdęs varpnink's šoka, Bėg E varpų, muš' ant strioko, Vyrai, moters, vaikai, mergos Lekia visi; slenk' pavargas. Kuoš išblyškę ten ant kalno, Kur nuo vandens vieta valna; Veizdi, dreba, eilion stojas, Muš paklaną ir žegnojas. Kili ima greitai luotus, Kad išgelbėt nuo nutrotos; Kur tik girdi, gvolto šaukia, Pagelbėti tuojau plaukia. Gaidys mato, į98 bus bloga, Pasistiepęs lek ant stogo; Vištas visas suvadinęs, Aplink save susodinęs Ir Išvydės, kas ištiko, Užgiedojo kakariko.

— 43 —

Žuvys tyli ir nepliaukšta, Dugnan visos sprūst išaukšto. Klausydamos, girdi šturmą, Krioksmą, ūžmą, baisų murmą;

Dreb iš baimės, lend po krantų;

Kita maistą met iš dantų:

Kam yr bukštu, baisu, vengu,

Neškad daiktą teriot brangų. Irkuts netur zlasties Abė

Juosta, rausta ir išbąla,

Širdis rūsti ugnim dega:

Kad E ilgą ragą,

Arti, toli durtų, nertų,

au tirštą amžius gertų,

Ir nebūdams tuomi sotus,

Trokštų, alktų matyt plotus;

epo plati yra žemė,

Kurios šonai mares remia,

Visur merdėt gatav's būtų,

Kol ant aikštės, viskas žūtų,

Kuodaugesniai verksmų [D

"Tuo linksmesnę turi širdį.

Blogai dirbti taip pamėgo

Led užšalęs tik, užmiega,

Bet išbudęs, tuo pat rėdu

Netur gėdos daugint bėdų.

Kaip gyvatė, šliaužia, rangos -

Jo paveikslas visiems vangus.

Abiem šonais kaskarts bado,

Nors nekaltu kurį rado.

Negan Au taip įlįžta —

Šimtais kartų atgal grįžta;

Šimtais drasko, peša, rauna

Siekštas, kerus, ką pagauna, Tunka pilve nors suspausta,

Ant jo zlasčių pyksta, rausta,

Negal atmint, kremta gėda,

Jog jį E už susiedą.

Lajo) eikia su atvoga

Už be galo dangel bloga,

Ką padarė savo keliu

Iš abiejų lovos šalių,

Kiek ten vargų ir ašarų!

Tas prakeiktas, kurs taip daro.

Visus py s nor atrasti,

Iš po žėmių jus iškasti

Ir surinkti didžią krūvą,

Kad pasiustų bjaurus šuva;

— 144 —

Mest ant akių visus kartu, Idant aky jais užbirtų. Ilgas myles taip plaukdama, Kuo pagavo, lojodama, Ėda, kremta, gėdin, bara, Kol neįpuol į Angarą.

— Dabar kęsi ir tu badą — Tai padarė tau nezgada.

Kad tarp savęs dujen mušas, Kad per zlastį pešas, kriušas, Trečias pelną tikrą turi,

Jog pats vienas du apžiūri.

Dėkavoju už gromatą sunkią, kurią cielybėje priėmiau. Siunčiu del zobovos mano eiles, kurio- se neradęs gera, priimk norą, tikrą troškimą, jei ne grūdais, tai nors pelais užsimokėti už Jo gera- dėjystę. Pasveikink nuo manęs ir namiškius ir vi- sus pažįstamus. Tegul Dievas jumis palaimina per Viešpatį Jėzų Kristų.

Anūpras Žemaitis.

1878 m. siįkio 12 d.

Mieliausis Geradėjau!

„..Idant savo jausmus stangesniai sujungčiau su jūsų ir vienybėje pašlovinčiau Išganytoją mūsų ir viso svieto, Eupguiejan tam tikslui šiokias tokias eiles, kurias, linksmindamies, užgiedokime.

KALĖDA,.

Jėzau Kristau mažutėli,

Mūs' brangiausis kūdikėli,

Dienoj Tavo užgimimo,

Ant šio svieto atėjimo

Mes, prispausti sunkia bėda,

Liūdnai nešam Tau kalėdą. Betleeme, tam miestelyj'

Nerand vietos, glūst stainelėj,

Kur su jaučiu asils stovi, —

Toj' užgimti nesidrovi.

Neturėkim gi už gėdą

Jam tarp gyvių nešt kalėdą. Mūs tėvynė ašarose;

Gul paskendus ligšiol jose;

- 45 —

Ir mes iš jos šian išginti, leškom Tavęs nuvarginti, Priglausk ilgą mūsų rėdą, Kurie meldžiam — su kalėda.

'irš pasaulio tvask' Jo vieta. Nusileido ant šio svieto Atgaivinti tamsią vierą, Naują užkurt mums apierą. Už Svenčiausį Jo „Abrėdą“ Neškim linksmai Jam kalėdą.

Garsin dangus Jo didybę, Aukšti sostai skelb galybę, Ir šviesiausi Seralinai

Jog iš dangaus tur susiedą, Bėg su džiaugsmu, neš kalėdą.

aipo saulė nešioj šviesą, Taip jo vardas platin tiesą, Jog toj' dienoj' užgimimo Dėl mus' meilė pradžioj ima. Po jos sparnais vargai, bėda Gieda visad Jam kalėdą.

Kad mus šiandien dangus lanko lr meilingai paduod ranką, Prie Jo S ai stangiai glauskim's Kaip avelės prie Jo spauskim's Tr supynę rato rėdą, Užgiedokim Jam kalėda!

Ateis diena Jo teisinga: Turi ranką gan galingą. Mielaširding's ant mus žiūri: Mūsų bėda ir Jam duria, Atsibudęs, nublokš bėdą, Kad giedos'me Jam kalėdą.

Žino visad, ko mums reikia, Jo gerybė duoti teikias Siandien esam nuvarginti, Liūdni, nuogi, nukankinti; "Tas Jo akis graužia, ėda — Susimylės už kalėdą.

Jau nebtoli, gal už vartų... Jam po kojų pulkim kartu:

10

-- 146 —

Nemieruotai didi meilė Nuskurdimo mūsų gaili. Ašarodams, kas Jam gieda,

Gausiai už tą mok' kalėda. ži

1879 m. rugpjūčio 20 d. Tegul bus pagarbintas Jėzus Kristus!

Mieliausis Samuėliau!

kui Dievui, jog sulaukėm ventės brangios Vardo Tavo!

Kaip per marias metų plaukėm.

Prie sveikatos neilgavo.

Kaipo ratai apsisukę, Taip jie perbėg mums netrukę.

Šiandien naujai atsigimę,

Vėl pradės'te toliau plaukti.

Pasidžiaugę sus'rinkime,

Sunkų jungą amžiaus traukti. Tegul ir tie linksmi bėga, Barstydami laimės diegą!

„Mūsų galia yra maža -

Ko ji nori, to neturi;

Rasoj' širdis tiktai dažo

Ir Eina tuo apžiūri:

t nubėgus ing aruodą, Prašo Poną ir tas duoda.

Jo galinga yra ranka -—

Svietą visą gausiai peni;

Nors daugiausiai jai pritenka,

Ant neturto nebestena.

Be jos tuščia yr' gyvata, Nors per dienas šauk vivatą.

Artimoji apygarda

Gal tau linkėt viso gero,

Šlovindama Tavo vardą...

Tame žodyj vis' uždaro.

Pilną jausmų delną kad priglaudžia Kaip pečiotį tad sa žia.

Nelaimingas aš už kalno!

Sojų tų aprėdų

Siandien pildyt man nevalna,

Nes neesmu tarp susiedų.

Mano jausmai netur znoko, Ką parodyt širdis moka.

— 147 —

Vidur bėdų sunkių vargų. Jie neturi to saldumo. Dieną naktį tokiu sargu Negal girtis iš gardumo. Jei neklysta mano viera, Teiksis priimt už apierą. Ir padėsi kur kampelyj. Gal netoli ta adyna, Kad mes bus'mė jau atšalę. Kas atradęs tegu Žino, 108 Anūpras Ža yo Nors pribūti negalėjo, i a A. Žemaitis.

1882. ?

Tegul bus pagarbintas Jėzus Kristus!

Mieliausis Geradėjau!

Šiandien trečią sykį apturėjau gromatą su klau- simu, ar daėjo pasiuntimas 100 rub? Ant to jau ketvirtą sykį atsakau, jog 12 d. gegužės mėn. cie- lybėje iš pašto priėmiau. Nežinau, kas tai destis, jog taip mano raštai nelaimingai žūna. Ir man gai- lu: ciela menažerija pražuvo. Siunčiau „Vištą. Antį, Gaidį ir Žąsiną“. Ir tai vis sunyko. „Kalaku- tui“ tiktai nusidavė nubėgti. Užtatai metu paukščių rėdą; siunčiu „Vilką ir Lapę“; tie vikresni; kad kas užpultų kelionėje, atsigins.

VILKAS IR LAPIĖ. Vilkas ir lapė kur tai vyko, Netikėtai susitiko. Ant takelio pagal upę Mato žąsų krūva tupi. — Brolau, greitai eime: Diev's mums davė laimę! Vilks nuo upės tuoj užbėgo... asų pulkas šok iš miego. Lapė puola, gaudo, smaugia Ir ing krūvą deda drauge. Vilks prie upės dyks stovėjo; Ant derybų paskubėjo Ir pan eK taip dalina: Sau dvi, Lapei vieną. Lapė pyko, draskės, lojo,

— 18 —

Jog daugesnei procevojo,

O mažesnę dalį gavo.

Verkė graudžiai,